Kraunasi...

Sausio 1 d. minima Švč. Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja

Marija, Dievo Motina (I a.), minima sausio 1 d.

Marija yra Dievo Motina, taigi Dievo Gimdytoja, nes Jėzus yra ne kas kita kaip gyvasis Žodis, esantis tos pačios prigimties su Dievu Tėvu ir egzistuojąs prieš visus amžius, žodžiu, Jis yra Dievas. Ši Konstantinopolio patriarcho Nestorijaus (381-451) audringai užginčyta tiesa buvo iškilmingai vėl patvirtinta Efezo Susirinkime (431) ir tapo viena pagrindinių krikščionybės dogmų. Taigi Marija yra Dievo Motina.

Dėl šio įvykio viskas jos gyvenime buvo nepaprasta, nors ji paprastai ir neturtingai gyveno viename nuošaliame Izraelio kaimelyje, vadinamame Nazaretu. Beje, neturtas, nuolankumas, slaptumas bei paklusnumas ir yra reikšmingiausios Marijos nepaprastos pagalbos sudėtinės dalys.

Nepaprastas yra ir jos gimimas. Mums apie tai trumpai pasakoja evangelijos. Tačiau daugiau detalių pateikia liaudies tradicija, susiformavusi neoficialiųjų – vadinamųjų apokrifinių – evangelijų pagrindu. Pradėkime nuo to, kas yra tikra. Mariją pagimdė jau senyvo amžiaus tėvai – Joakimas ir Ona, – kurie jau buvo išverkę visas ašaras ir praradę viltį nusimesti tą nepakeliamą ir be galo žeidžiantį pažeminimą nevaisingumu. Šis pažeminimas pranyko tą dieną, kai jiems pasirodė Viešpaties angelas ir patikino juos, jog tai, kas neįmanoma žmonėms, nėra neįmanoma Dievui, ir kad jų sąjungą, greitai praskaidrins Marijos gimimas. Šis pažadėtas įvykis, neapsakomu džiaugsmu pripildęs abiejų senyvų sutuoktinių širdis, išsipildė, kaip buvo pasakyta.

Pirmuosius vaikystės metus Marija praleido šventykloje, kad nutrauktų savo tėvų vieną nevilties akimirką duotą pažadą. Jie buvo pažadėję, kad jie savo vaiką, kurį jiems teiksis suteikti Dievas, atiduos tarnauti į šventyklą. Vėliau, Marijai paaugus, atėjo laikas sužadėtuvėms ir tuoktuvėms, ir ji susižadėjo su Juozapu – jaunu, be galo doru amatininku iš Nazareto. Kaip pasakoja liaudies tradicija, sužadėtinis buvo parinktas per stebuklą iš dangaus. Kadangi buvo daug pretendentų, buvo surengtos tam tikros varžytuvės: kiekvienas pasirinko sausą lazdą ir joje įrėžė savo vardą, o Marija turėjo ištekėti už to, kurio lazda stebuklingai sužaliuos. Ir sužaliavo bei sužydėjo būtent Juozapo lazda.

Taip pasakoja legenda. O evangelijos pasakoja, kad susižadėjusi Marija pastojo ir taip įnešė sumaišties į ramų ir paprastą savo sužadėtinio Juozapo gyvenimą: jis juk žinojo prie to neprisidėjęs. Tad kas gi įvyko?

Marijai pasirodė angelas ir apreiškė jai, jog ji pradės įsčiose ir pagimdys sūnų, kuris vadinsis Jėzumi: „Jis bus šventas ir bus vadinamas Dievo Sūnumi.“ Jaunoji sužadėtinė sutrikusi paklausė: „Kaip tai įmanoma, juk aš nepažįstu vyro?“ – „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu.“ Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ Tai štai kas įvyko. O paskui tas pats angelas pasirodė ir Juozapui, kad jam apie visa tai praneštų ir grąžintų į jo širdį ramybę.

Atėjus laikui, Marija pagimdė pirmagimį sūnų. Šis džiugus įvykis nutiko Betliejuje, į kurį šeima keliavo dėl imperatoriaus Cezario Augusto paskelbto gyventojų surašymo. Jėzus gimė drėgnoje ir šaltoje grotoje, „nes jiems nebuvo vietos užeigoje“. Tačiau paskui tą tamsią ir šaltą grotą sušildė piemenų švelnumas: angelo pažadinti jie atbėgo pasveikinti „Išganytojo, kuris yra Viešpats Mesijas“. O dar vėliau ją nuskaidrino Rytų trijų išminčių dėmesys ir dovanos, – jie, norėdami pasiekti tą vietą, sekė paskui paslaptingąją žvaigždę.

Tačiau tas intymaus ir ramaus šeimyninio džiaugsmo laikotarpis tęsėsi neilgai. Beveik tuoj pat Marija ir Juozapas turėjo bėgti į Egiptą, nes klastingasis ir pavydusis Erodas norėjo nužudyti Jėzų, kurį išminčiai jam buvo pasakę esant naujuoju žydų karaliumi. Jiems sugrįžus į Nazaretą, apie Marijos gyvenimą žinoma labai mažai. Ji gyveno šalia Jėzaus savo tykų gyvenimą ir pamažu vis labiau suvokė tuos slėpiningus ir nepaprastus planus, kuriuos Dievas buvo numatęs jos ir jos Sūnaus gyvenime.

Evangelijoje Marija dar kartą minima, kai pasakojama, kaip ji nerimaudama ieško dvylikamečio Sūnaus, kuris Velykų dieną buvo pasilikęs šventykloje, ir dar vėliau, kai ji kartu su savo viešąjį gyvenimą jau pradėjusiu Jėzumi dalyvauja vestuvių šventėje. Būtent jos meilus paraginimas Jėzų priverčia padaryti stebuklą ir jaunąją porą, kuri pačiame šventės įkarštyje pamato nebeturinti vyno, išvaduoti iš šio nepatogumo.

Paskui ją vėl sutinkame prie kryžiaus apverkiančią žmonių nedėkingumo ir bukumo išduotą Sūnų ir gaunančią iš Jo palikimą: „Moterie, štai tavo sūnus“ ir galiausiai kaip liudytoją Šventosios Dvasios nusileidimo ant apaštalų Sekminių dieną, t.y. tą dieną, kai Kristaus sužadėtinė Bažnyčia žengė pirmuosius žingsnius.

Marija mirė (arba, tiksliau, užmigo amžinuoju miegu) būdama maždaug septyniasdešimties. Jos kūno nepalietė irimas, nes jos būties niekada, net akimirkai neaptemdė nuodėmė. Todėl Marijai, priešingai nei kitiems žmonėms, kad atgytų ir jos kūnas, nereikėjo laukti laikų pabaigos. Ji iš karto savo siela ir kūnu galutinai susijungė su šlovinguoju Kristumi.

Seniausia Marijos šventė yra Marijos – Dievo Motinos – šventė. Ši tiesa, kaip jau sakėme, iškilmingai buvo patvirtinta didžiajame Efezo Susirinkime. Būtent iš šios jos nuostabios privilegijos ir kyla visi kiti titulai, kuriais ji yra garbinama.

 

 

Piero Lazzarin
Ištrauka iš knygos: Šventųjų knyga.

Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais.

 

 


Kategorija Kalendorius


Grįžti atgal Paskelbta: 2021-12-31

Naujausi straipsniai

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2022 www.zarasuparapija.lt