Kraunasi...

Rugsėjo 3 d. minimas Šv. Grigalius Didysis, popiežius, Bažnyčios mokytojas

Lotynų kalboje San Gregorio I MagnoGregorius Dialogus, graikų kalboje Grigalius – „budriai budintis“.

Būsimasis popiežius Grigalius I gimė apie 540 metus garsioje, kilmingoje ir turtingoje Romos miestelėnų (patricijų – senatorių) Aničių šeimoje, kurioje jau visą amžių kas nors iš giminės buvo bažnyčios tarnautojai ir valdytojai – jo prosenelis buvo Romos vyskupas Feliksas III (483 – 492 m.), o popiežius Agapitas (535 – 536 m.) taip pat buvo jo tolimas giminaitis. Grigaliaus I tėvas senatorius Gordijanas ėjo aukštas pareigas Bažnyčios administracijoje. Motina Silvija, mirus vyrui, gyveno atsiskyrusi vienatvėje netoli Romos Šv. Pauliaus bazilikos ir garsėjo giliu tikėjimu ir šventumu.

Apie Grigaliaus I gyvenimą ir veiklą iki išrinkimo popiežiumi žinoma mažai. VI a. pab. istorikas Grigalius Turietis savo veikale „Frankų istorija“ rašė: Grigalius I „buvo labai gabus gramatikai, dialektikai ir retorikai. Ir nebuvo lygaus jam visoje Romoje.“

Prieš tapdamas popiežiumi Grigalius I, mirus tėvui, 572 metais buvo išrinktas Romos prefektu. 575 m. tolesnį likimą susiejęs su vienuolynu ir įstojęs į benediktinų ordiną, savo namų valdose Celijaus kalvose įkūrė Šv. Andriejaus vienuolyną (nuo 585 metų buvo šio vienuolyno abatas), taip pat dar šešis vienuolynus Sicilijoje.

Grigaliaus I dvasinis gyvenimas vienuolyne buvo nutrauktas 579 m., kada popiežius Pelagijus II (579 – 590 m.) paskyrė jį diakonu ir išsiuntė kaip savo pasiuntinį į Bizantijos imperatoriaus dvarą Konstantinopolyje. Grigalius I, kankinamas vidinių prieštaravimų, norėjo likti vienuolyne, tačiau sutiko su paskirtomis pareigomis. Būdamas Konstantinopolyje Grigalius I ir toliau gyveno vienuolio gyvenimą kartu su jį lydėjusiais benediktinais vienuoliais iš Šv. Andriejaus vienuolyno, kuriems turėdamas laisvo laiko aiškino „Šv. Jono evangeliją“.

Būdamas Romos bažnyčios pasiuntinys, jis ne kartą kreipėsi į imperatorių Tiberijų Konstantiną II, o vėliau ir į imperatorių Mauricijų, kviesdamas apginti Romą ir Romos bažnyčią nuo puldinėjančių langobardų (germanai) genčių, įsikūrusių šiaurės ir centrinės Italijos dalyse. Tačiau Bizantija tuo metu kariavo su persais Rytuose ir negalėjo padėti Romos bažnyčiai.

585 arba 586 metais popiežius Pelagijus II atšaukė Romos bažnyčios pasiuntinį Grigalių I atgal į Romą ir paskyrė jį savo patarėju (586 m.). O kai pačiame siaubingos maro epidemijos metu pontifikas numirė, Grigalius I buvo išrinktas naujuoju popiežiumi. Vėlesnėse legendose pasakojama, kad Grigalius I bandė pabėgti iš Romos, sakydamas, kad nėra vertas tokio posto, tačiau buvo surastas ir gražintas į Romą. Pasak legendos, kai Grigalius I dalyvavo mirusio popiežiaus laidotuvėse ir ėjo pirmas prieš nešamus popiežiaus Pelagijaus II palaikus per maro siaubiamą Romą, jiems beeinant atsitiko stebuklas – kai laidotuvių procesija priartėjo prie imperatoriaus Adriano palaidojimo vietos koplyčioje (dabar ten Šv. Angelo pilis), virš kupolo pasirodė arkangelas Mykolas (Michaelis), kuris įkišo savo liepsnojantį kalaviją atgal į makštis, tarsi parodydamas, kad Romos gyventojų maldos išgirstos danguje, ir tuo pat metu stebuklingai baigėsi maro epidemija.

590 metais rugsėjo 3 d. kai tik buvo gautas Bizantijos imperatoriaus palaiminimas, Grigalius I buvo įšventintas Romos Bažnyčios popiežiumi ir tapo vienu iš įtakingiausių žmogumi Romos imperijoje. Popiežiaus rezidencija tuo metu buvo įsikūrusi Laterano rūmuose, šiaurinėje Romos dalyje. Grigalius I ir toliau gyveno kaip vienuolis, prisilaikydamas visų griežtų vienuolyno taisyklių. Pasitikėdamas tik savo draugais vienuoliais benediktinais, Grigalius I iš bažnyčios valdymo atleido jam nepatikimus žmones ir į jų vietas paskyrė savo bendražygius.

Tuo metu bažnytinė valdžia įgavo vis didesnę įtaką Romoje, nes pasaulietinis – visuomeninis valdymas buvo nusilpęs ir net nesugebėjo organizuoti miesto gynybos nuo puldinėjančių langobardų genčių. Romos Bažnyčia perėmė daugelį valstybės valdymo funkcijų ir netgi pats popiežius Grigalius I rūpinosi miesto gynyba – lėšos, gautos iš bažnyčios valdomų žemių Italijoje, Afrikoje, Galijoje ir Dalmatijoje, taip pat ir iš Sicilijos, Korsikos ir Sardinijos salų, buvo skiriamos miestiečių aprūpinimui maistu, kariuomenės išlaikymui, strateginių objektų apsaugai, išpirkoms, belaisvių išlaisvinimui ir pabėgėlių aprūpinimui. Nenuostabu, kad po popiežiaus Grigaliaus I mirties, kasa buvo pustuštė, nes niekada dar taip suirutės laikotarpiu Romos bažnyčia nebuvo prisiėmusi tiek daug pasaulietinės valdžios funkcijų.

Bizantijos valdžia tuo metu ginė imperijos administraciją Italijoje – Ravenos miestą ir nekreipė dėmesio į tragišką Romos padėtį ir būtent dėl to Romos bažnytinė valdžia tapo nepriklausoma nuo Bizantijos imperatoriaus. Du kartus per pirmuosius trys pontifiko Grigaliaus I valdymo metus langobardai buvo apsupę Romos miestą ir tik dėka Grigaliaus I sumokėtų išpirkų atsitraukdavo nuo miesto. Grigalius I ragino Bizantijos imperijos administraciją sudaryti taikos sutartį su langobardais, tačiau jo įsikišimas į valstybės valdymą buvo nepriimtinas Bizantijos valdžiai –- 595 metais Bizantijos imperatorius Mauricijus parašė įžeidžiantį laišką Grigaliui I, kuris bejėgiškai vis mėgino sudaryti taikos sutartį su langobardų karaliumi Agilulfu.

Trapi taika buvo pasiekta tik 596 metais tarpininkaujant popiežiaus pasiuntiniui abatui Probui, kurį palaikė Bizantijos administracija Italijoje. Tačiau nepaisant to, ramybės, saugumo ir gerovės laikai liko praeityje. Karai, maro epidemijos, nederliaus metai ir potvyniai sukūrė pasaulinės katastrofos artėjimo įspūdį – pasaulio pabaigą. 599 metais popiežius Grigalius I rašo apie savo artėjančią mirtį – kamuojamas sunkios ligos (podagra), jis ilgai guli lovoje ir, nors kūnas nuvargęs, tačiau ir toliau gyvena vadovaudamasis griežtomis vienuolyno taisyklėmis.

Karai su langobardų gentimis atsinaujino 601 metais, o 603 metais sudaryta dvejų metų taika vėl pasibaigė naujais karais, tačiau tuo metu Grigaliaus I jau buvo miręs (Grigaliaus I mirė 604 m. kovo 12 d.).

Pontifiko Grigaliaus I gyvenimo istorija liudija apie tai, kad tuo metu Romos bažnyčios įtaka Romos imperijos administracinei valdžiai buvo pakankamai apribota ir faktiškai rėmėsi tik asmeniniais kontaktais, kuriuos Grigalius I užmezgė būdamas Konstantinopolyje. Tačiau reikėtu atkreipti dėmesį, kad Grigaliaus I pastangos priartinti germanų langobardų gentį prie Romos bažnyčios, nors ir nebuvo tokios sėkmingos, tačiau pavykęs langobardų princo krikštas liudija apie pirmuosius žingsnius apkrikštijant germanų tautas. Grigalius I užmezgė labai sėkmingus ryšius su Ispanija, kurioje jis buvo labai gerbiamas ir garbinamas. Grigalius I, rūpindamasis evangelizacija, pasiuntė Augustiną Kanterburietį į misiją Anglijoje, kurioje sėkmingai buvo pakrikštytas Kento karalius Etelbertas ir jo tauta. Būtent Anglijoje 713 metais pirmą kartą aprašytas Grigaliaus I gyvenimas (Grigaliaus I gyvenimo aprašymo autorius nežinomas vienuolis iš Vitbio miesto).

Grigalius pirmasis pradėjo vartoti titulą „Servus servorum Dei“ („Dievo tarnų tarnas“), kurį popiežiai tebevartoja iki šiol. Tvarkydamas Bažnyčios vidaus gyvenimą, nustatė mišių tvarką (Ordo Romanus), reformavo Bažnyčios liturgiją (Sacramentarium Gregorianum) ir bažnytinį giedojimą (cantus Gregorianus), kuris jo garbei vadinamas grigališkuoju. Jo pastangomis Šventasis Sostas, t.y. popiežiaus institucija, tapo aukščiausiu Katalikų Bažnyčios autoritetu. Grigalius I įvedė privalomą visuotinį dvasininkų celibatą.

Grigalius I taip pat vadinamas ir Bažnyčios mokytoju, nes savo rašytiniame palikime suformulavo vakarų krikščionišką mąstymą, kuris padalintoje imperijoje buvo naujas požiūris į tikėjimą.

Kūrybinis Grigaliaus I palikimas:

Homilijos apie evangelijas (Homiliarium in Evangelio, 22 homilijos, 590-591 m.),
Pastoracijos taisykles (Regulae Pastoralis, 592 m.),
Homilijos apie pranašo Ezechielio knygą (Homiliarium in Ezechielem Prophetam, 40 homilijų, 593 m.),
Giesmių giesmės knygos aiškinimas (Expositio super Cantica Canticorum, 2 homilijos, 594 m.),
Dialogai (Dialogorum, 594 m.),
Moralė, arba Jobo knygos aiškinimas (Moralia, sive Expositio in Librum Iob 595 m.).

Grigalius I globoja mokslininkus ir eruditus, o kadangi įvedė grigališkąjį giedojimą, tapo muzikų, giesmininkų ir dainininkų globėju. Jis gelbsti į skaistyklą patekusias sielas ir globoja brolijas, kurios rūpinasi jų gelbėjimu. Jo meldžiama saugoti nuo skaistyklos liepsnų, maro ir podagros.

Ikonografijoje vaizduojamas aukšto ūgio, tamsiaplaukis, popiežiaus drabužiais, su pastoralu rankose, patarnaujantis vargšams. Pagrindiniai atributai – balandis, tiara ir knyga.

Parengė Juozapas Blažiūnas

Bernardinai.lt


Kategorija Kalendorius


Grįžti atgal Paskelbta: 2021-09-02


© 2021 www.zarasuparapija.lt