Paulius rašo: „Kai Kefas atvyko į Antiochiją, aš jam pasipriešinau į akis, nes jis buvo nusižengęs. […] Pamatęs, kad jie nukrypsta nuo Evangelijos tiesos, aš pasakiau Kefui visų akivaizdoje: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis laikytis žydų papročių?“ (Gal 2, 11. 14)

Kas gi nutiko tokio rimto, kad Paulius turėjo kreiptis į Petrą tokiais griežtais žodžiais? Gal čia Paulius persistengė, per daug sau leido, nesugebėjo savęs sutramdyti? Iš tiesų, sakė popiežius, čia kalbama apie senojo Įstatymo ir laisvės santykį.

Rašydamas galatams Paulius sąmoningai pamini šį epizodą, įvykusį Antiochijoje prieš keletą metų. Pauliaus tikslas – įtikinti žmones, kad ne visada reikia aklai laikytis visų nurodymų. Šiuo atveju Petrą jis pabarė dėl jo elgesio prie stalo. Žydams Įstatymas draudė valgyti su pagonimis. Antiochijoje Petras be jokių sunkumų sėdėjo prie stalo su krikščionimis, kilusiais iš pagonybės, tačiau kai į miestą atvyko keletas žydų krikščionių iš Jeruzalės, jis liovėsi kartu valgyti su buvusiais pagonimis, kad nesulauktų krikščionių žydų kritikos. Pauliaus įsitikinimu, toks elgesys nepriimtinas, juo labiau, kad Petro pavyzdžiu sekė ir kiti krikščionys. Nesąmoningai Petras savo elgesiu sukėlė bendruomenės susiskaldymą.

Priekaištaudamas Petrui, Paulius pavartojo veidmainystės terminą (plg. Gal 2, 13). Kas yra veidmainystė? Galima sakyti, tęsė Pranciškus, kad tai tiesos baimė. Žmonės mieliau apsimeta, negu išdrįsta visada būti savimi. Apsimetinėjimas trukdo drąsiai ir atvirai sakyti tiesą, trukdo sakyti tiesą visada, nepriklausomai nuo aplinkybių. Popiežius pridūrė, kad jei žmonių tarpusavio santykiuose įvyrauja formalizmas, labai lengva užsikrėsti ir veidmainystės virusu.

Veidmainys – tai žmogus, kuris apsimetinėja, liaupsina ir apgaudinėja, nes gyvena užsidengęs veidą kauke, neturi drąsos pažvelgti tiesai į akis. Dėl to jis nepajėgus mylėti, yra savanaudis, nemokantis atverti širdies. „Veidmainystė gali pasireikšti daugybėje situacijų“, – sakė Pranciškus. „Dažnai jis slepiasi darbo vietose, kur žmonės stengiasi atrodyti draugiški kolegoms, tačiau varžydamiesi dėl pirmumo smogia iš pasalų. Dažnai tarp politikų matome veidmainių, kurie vienaip elgiasi viešumoje, o kitaip privačiame gyvenime. Veidmainystė ypatingai smerktina Bažnyčioje. Niekada neturėtume užmiršti Viešpaties žodžių: „Sakykite: „Taip“, jei taip, „Ne“, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“ (Mt 5, 37).“

„Broliai ir seserys, šiandien įsiminkime, kad Paulius smerkia veidmainystę, kad Jėzus smerkia veidmainystę. Ir nebijokime būti tiesakalbiai, sakyti tiesą, jausti tiesą, elgtis pagal tiesą, nes tik taip galime mylėti. Apsimetėlis nemoka mylėti. Jei elgiamės kitaip, nei reikalauja tiesa, tuomet kyla pavojus Bažnyčios vienybei, kurios meldė pats Viešpats.“

 

(JM / Vatican News)