Kraunasi...

Gegužės 3 d. minimi Šv. Pilypas ir Jokūbas, apaštalai

Šv. Pilypas ( I amžius), apaštalas, minimas gegužės 3 d.

Apaštalui Pilypui iš tiesų nepasisekė. Be šykščių žinių, kurias pateikia evangelijos, apie jį daugiau nieko nežinoma. Dėl jo piršto nepajudino net ir legendų kūrėjai, kurie apie kitus apaštalus ir šventuosius prikūrė begales fantastiškų ir pasakiškų detalių. Jėzaus viešojo gyvenimo laikotarpiu jis buvo šešėlyje ir pasitenkino tik Jo klausydamas ir brangindamas tą nepaprastą patirtį, kurią likimas jam lėmė patirti. Šešėlyje jis praleido ir likusius savo gyvenimo metus, po visą pasaulį, brolių tikėjimui padrąsinti ir paremti, nešdamas savo neįkainojamą liudijimą.

Tad štai ką apie jį mums pasakoja evangelijos. Sinoptinės evangelijos pagal Matą, Morkų ir Luką pateikia tik vardą – Pilypas – ir jo gimimo vietą – nedidelį miestelį Betsaidą prie Ganazareto ežero. Ne toks žinių šykštus evangelistas Jonas dar pasakė, jog Pilypas buvo Natanaelio bičiulis ir kad būtent jis šį supažindino su Jėzumi: „Radome tą, apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai […] Eik ir pasižiūrėk.“

O stebuklingojo duonos padauginimo scenoje Jėzus kreipiasi būtent į Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Tai buvo įsimintina diena: ant aplink ežerą iškilusių kalvų leidosi vakaras, diena buvo ilga ir tvanki, žmonės, sekę Jėzų nuo pat ryto ir klausęsi Jo žodžio, lydėję Jį iš vieno kaimo į kitą, buvo pavargę ir išalkę. Pasiųsti juo namo tokius – jiems turbūt iki namų buvo ilgas kelias – Jėzui pasirodė beprasmiškai žiauru. Tad tokia ir buvo Jo rūpesčio, Jo klausimo prasmė: „Kaip pamaitinsime tokią daugybę žmonių?“

Pilypas, tikriausiai nesupratęs šio klausimo prasmės, pažvelgė į tą aiškiai pavargusią minią, kuri vis dar delsė palikti Mokytoją, nes bijojo praleisti kokį Jo kaskart širdį vilčiai atveriantį žodį, pamokymą ar skelbiamą žinią. Taigi Pilypas žvilgtelėjo į tuos žmones, ir paskui, kreipdamasis į Jėzų ir bejėgiškai skėstelėdamas rankomis, tarė: „Už du šimtus denarų [Kristus bus išduotas vos už trisdešimt!] duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį.“ Kaip jau žinome, Jėzus Pilypą ir kitus mokinius iš jų rūpesčio išvadavo ištiesdamas savo stebuklingas rankas ir padaugindamas tiek žuvies bei duonos, kad visi pasisotintų.

Akivaizdu, kad Pilypas buvo paprastas, konkretus žmogus. Jis klausėsi Jėzaus, kai šis be galo paprastai kalbėjo apie gelsvus pjūties laukiančius javus, žuvį, suartus laukus, sėją… ir suvokė, jog už šių simbolių slypi pamokymas, kvietimas pasikliauti Dievo veikimu, atsiverti išgelbėjimui, mylėti artimą ir t.t. Bet kai Jėzus imdavo kalbėti apie sunkiai suprantamus dalykus ir mokiniams bandydavo išaiškinti, pavyzdžiui, ryšį tarp Tėvo, Šventosios Dvasios ir Jo paties Švenčiausioje Trejybėje, štai tada jo protas imdavo painiotis, būdavo paralyžiuojamas tarsi vaikas priešais įėjimą į tamsų kambarį.

Per Paskutinę vakarienę, priversdamas mokinius raukyti antakius – tai buvo vidinės, išsiveržti nepajėgiančios sumaišties ženklas,- Jėzus kaip tik taip ir kalbėjo. Tada įsikišdamas įtampą pertraukė Pilypas: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“, – ta aklo tikėjimo Jėzui aktas, tačiau taip pat ir kiek sutrikusio proto ženklas.

Po šio epizodo Pilypas vėl grįžo ir kitus mokinius apgaubusiam šešėlin, kurio neprasklaidė net legendos. Vis dėlto kiek miglota tradicija teigia, jog jis kaip piligrimas keliavo po pasaulį nešdamas ir liudydamas Kristaus Gerąją Naujieną ir kaip Mokytojas mirė nukryžiuotas tikriausiai Gerapolyje, kilus klastingojo Domiciano sukurstytiems persekiojimams, o gal ir dar žiauresnių Trajano persekiojimų metu. Jeigu ši paskutinė prielaida iš tiesų tikra, tai jis mirė būdamas garbaus aštuoniasdešimt septynerių metų amžiaus!

Jo į Romos Šventųjų Apaštalų bažnyčią nugabentos relikvijos buvo palaidotos šalia kito apaštalo Jokūbo. Štai kodėl Romos Katalikų Bažnyčia gegužės 3 d. kartu švenčia jų šventę.

 

Šv. Jokūbas (jaunesnysis)( I amžius), apaštalas, Jeruzalės vyskupas, minimas gegužės 3 d.

Jokūbas buvo Alfiejaus sūnus ir Viešpaties pusbrolis. Evangelijose jis visai neminimas, tik Apaštalų darbuose. Čia paminėtas pasakojime apie ankstyva mirtimi per Erodo persekiojimus mirusį jo bendravardį. Apie jį kalbama kaip apie Jeruzalės vyskupą, kaip apie asmenį, turintį nemažą valdžią pirmojoje kirkščionių bendruomenėje. Iš tiesų, angelo iš kalėjimo išlaisvintas Petro, šis iš karto bėgo apie tai pranešti jam. Jeruzalės susirinkime Jokūbas darė įtaką diskusijai, pasiūlęs kai kurias išmintingas taisykles, kurios galėjo garantuoti taikų iš žydų ir iš pagonių kilusių krikščionių sugyvenimą – modus vivendi. Taip įsikišęs, jis pagaliau nutraukė polemiką, kėlusią grėsmę pirmiesiems krikščionybės žingsniams. Po trečiosios misionieriškos kelionės į Jeruzalę grįžęs Paulius kreipėsi į jį prašydamas patarimų.

Jokūbas visų pirma yra žinomas kaip pirmojo iš septynių laiškų, kurie Šventojo Rašto knygų sąraše yra apibūdinami kaip visuotiniai, autorius. Šį laišką jis adresavo „dvylikai giminių, pasklidusių tarp kitatikių“, t.y. į krikščionybę atsivertusiems žydams, emigravusiems į Siriją, Finikiją ir Kiprą. Remdamasis Jėzaus Kalno Pamokslu, apaštalas nubrėžė kai kurias gaires, kurios krikščionių gyvenime yra be galo aktualios dar ir dabar: maldos veiksmingumas, pasitikėjimas Dievu, gailestingumo darbų praktikavimas („tikėjimas be darbų yra netikras“), teisingumo santykiuose su artimu poreikis. Jis perspėjo: „Nagi dabar jūs, turtuoliai, verkite ir raudokite dėl jūsų laukiančių negandų!.. Štai šaukia jūsų laukus nuvaliusių darbininkų užmokestis, kurį jūs nusukote, pjovėjų aimanos prasiskverbė į kareivijų Dievo ausis.“

Apaštalų darbai apie Jokūbą nepateikia jokių kitų žinių. O Bažnyčios istorikas Euzebijus detalių apie jį pažėrė dosniai. Alfiejo sūnų ir Viešpaties pusbrolį jis pristatė kaip antrąjį Joną Krikštytoją: jį irgi saistė pašventinimo Dievui įžadai, taigi jis turėjo laikytis labai griežto gyvenimo būdo, neleidžiančio vartoti alkoholinių gėrimų, valgyti mėsos, kirptis plaukų… bei reikalaujančio daug pasninkauti ir atgailauti. Šis nepriekaištingas asketas, išmintingas ir teisingas žmogus savo liudijimu daugelį patraukė į krikščionių tikėjimą ir galiausiai nusipelnė ir žydų pagarbos bei simpatijų. Jeruzalės Bažnyčiai jis vadovavo iki 62 metų, kai vyriausiasis kunigas Hananas II, pasinaudodamas neužimtu valdžios postu mirus prokuratoriui Festui ir dar nepaskyrus šio įpėdinio Albino, nuteisė jį mirti.

Euzebijus pasakoja: „Iškvietę jį visos tautos akivaizdoje, aukštieji kunigai pareikalavo jo atsižadėti Kristaus tikėjimo, tačiau jis garsiai ir atvirai pareiškė ir išpažino, kad mūsų Išganytojas ir Viešpats Jėzus buvo Dievo Sūnus. Šis tokio žmogaus liudijimas jiems buvo nepakeliamas, nes visi dėl neprilygstamos išminties bei pamaldaus gyvenimo jį laikė be galo teisingu.“

Jam buvo skirta mirties bausmė užmėtant akmenimis. „Jį užmėtant akmenimis,- kaip vėl pasakoja Euzebijus,- vienas iš kunigų pabandė kitus sustabdyti: ‚Liaukitės. Ką darote? Teisusis meldžiasi už jus.‘ Tada vienas tarp jų buvęs milo vėlėjas, paėmęs pagalį, kuriuo mušdavo drabužius, smogė juo Teisiajam į galvą. Taip jis mirė kankinio mirtimi. Jį palaidojo ten pat vietoje, netoli šventyklos, o jo antkapinis akmuo yra išlikęs dar iki šiol.“

Ši bjauri žmogžudystė, šis šlykštus poelgis sukrėtė visą miestą, o žydų išminčiai ėmė pranašauti liūdnus dalykus. Kai šventasis miestas buvo užgrobtas ir iki pamatų sugriautas, daugelis sakė, kaip pasakoja kitas žydų istorikas Juozapas, jog „Visa tai įvyko todėl, kad būtų atkeršyta už Jokūbą Teisųjį. Jis buvo Jėzaus, vadinamo Kristumi, brolis, bet, nors buvo be galo teisingas, judėjai jį visgi užmušė.“

Už šį niekšingą darbą, kuris apaštalą Jokūbą pavertė kankiniu, t.y. Kristaus liudytoju iki pat mirties, kraugeriškasis Hananas buvo nušalintas nuo vyriausiojo kunigo pareigų.

 

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011

 

 


Kategorija Kalendorius


Grįžti atgal Paskelbta: 2021-05-02

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2021 www.zarasuparapija.lt