Šventasis Pakomijus norėjo suvokti gyvenimo prasmę, todėl kasdien įsimąstydavo į Šventojo Rašto bei išminčių žodžius, kad atskleistų juose glūdinčią paslaptį.

Vieną naktį Viešpats išpildė jo troškimą ir siuntė jam sapną.

Pakomijus išvydo pasaulį kaip didžiulę juodą niūrią olą. Joje blaškėsi žmogiškos būtybės, besistumdydamos, kartais užsigaudamos, klupdamos, vis labiau nusivylusios ir prislėgtos, kad nesugeba rasti išėjimo.

Po to netikėtai vienas vyras (o gal moteris) įžiebė švieselę. Mažytę ugnį, tačiau nėra tokios tamsos, kurios neįveiktų kad ir pats silpniausias šviesos blyksnis. Šviesoje visada galima rasti kelią, tad visi metėsi žiburį laikiusiam žmogui iš paskos.

Iš pradžių grūdosi, patys sau užtverdami kelią, vėliau įstengė sustoti vorele. Bet jų buvo didžiulė gausybė, tamsa nors į akį durk, o švieselė vos įžiūrima.

Galiausiai rado tinkamą išeitį: visi susikibo rankomis.

 

Paimk už rankos esančius šalia ir tvirtai juos laikyk, nes šviesos yra maža, o tamsa – vis gūdesnė.

 

Bruno Ferrero

Iš knygos: „365 trumpi pasakojimai sielai“