Oskaras turėjo viską, ko tik galėjo trokšti vienuolikos metų vaikas: tris spintas, prikimštas sportinių kostiumų, minkštų bliuzonų, firminių striukių ir džinsų didžiulį plazminį televizorių, naujausios kartos žaidimų kompiuterį. Turėjo pilnas lentynas DVD ir tris „iPad‘us“.

-Kokios dovanos nori Kalėdoms? – paklausė tėtis. – Pasakyk patį didžiausią savo troškimą: skirsiu dovanai solidžią sumelę.

Oskaro tėvai gyveno turtingai. Pinigų jie neskaičiavo.

Mama pridūrė:

-Ketinu nupirkti aksominį kostiumą, kuris tau turėtų labai tikti. Klasės draugai plyš iš pavydo.

-O aš parduotuvėje mačiau jaunojo astronauto prietaisų rinkinį, mane jis tiesiog sužavėjo, – tarė senelis.

Prabilo ir močiutė:

-Aš tau nupirkau burnos higienos rinkinį.

Oskaras pažvelgė į juos ir tarė:

-Aš nenoriu burnos higienos rinkinio, nenoriu astronomo prietaisų rinkinio, nenoriu nei aksominio kostiumo!

-Tai kokios dovanos tu nori? – nustebo mama.

-Norėčiau trupučio laiko, kurį galėčiau praleisti su jumis ir kalbėtis, norėčiau jūsų apkabinimų ir meilių žodžių, norėčiau…

-Ką čia paistai, Oskarai? – nutraukė jį tėtis. – Apkabinimai, meilūs žodžiai, kartu praleistas laikas juk neparduodami!

-Būtent, – tarė Oskaras.

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos „25+1 Kalėdų istorijos“