Kraunasi...

Mažiesiems. Kai asilas iškeliavo į Betliejų

Tą naktį, kai į Žemę nusileido angelai, o virš Betliejaus suspindo žvaigždė, žinia apie tvartelyje gimusį Karalių greitai apskriejo visą pasaulį.

Karalius guli ėdžiose ant šiaudų ir šieno. Tai neįmanoma… žmonės murmėdami purtė galvas. Tačiau visi, kurie patikėjo šia žinia, iškeliavo į Betliejų.

Panoro keliauti ir asilėlis. Jo šeimininkas piktai sušuko:

-Na ir kvailystė! Karaliai gimsta rūmuose, o ne tvartuose! – ir neleido jam palikti namų.

Taigi asilėlis buvo priverstas pasprukti slapčia.

Iškeliavo vidurnaktį. Tamsa ir vienuma jam kėlė baimę. Jau norėjo apsisukti ir grįžti į savo šiltą tvartą, tačiau noras pamatyti mažąjį Karalių buvo stipresnis. „Jis tikrai pažvelgs į mane ir apdovanos mane šypsena“, – svajojo asilėlis. Ši mintis jį guodė ir drąsino. Asilėlis ryžtingai keliavo toliau. Kelias buvo nepatogus, akmenuotas, tačiau asilėlis nesiskundė; jis tik galvojo apie Kūdikėlį, kurį išvys.

Pakeliui retkarčiais jis sutikdavo kitų gyvūnų.

-Kur keliauji? – pasidomėjo kupranugaris.

-Į Betliejų. Girdėjau, kad gimė naujas Karalius. Einu Jo pasveikinti. Jis bus patenkintas ir man nusišypsos.

-Nusišypsos tau? Na ir kliedesiai. Tu tikras naivuolis. Jis nesiteiks į tave nė žvilgtelėti ir lieps išmesti tave lauk, nes esi kvailas kaip bato aulas.

Kupranugaris oriai nužingsniavo savo keliu. Asilėlis liūdnu žvilgsniu nulydėjo kupranugarį. Ką daryti? Keliauti toliau ar grįžti? Tačiau juk auksu spindintys angelai pasirodė piemenims laukuose. Jie giedojo ir skelbė apie gimusį karalių ir ramybę žemėje. „Karalius, kuris siunčia angelus skelbti Jo gimimą ir žadėti ramybę… neišmes manęs“, – tarė sau asilėlis.

Ir kupinas vilties nurisnojo Betliejaus pusėn. Ant smėlio kalvos stovėjo liūtas. Sužinojęs asilėlio kelionės tikslą, niekinamai jį nužvelgė.

-Karalius žiūrės į mane ir tik į mane. Aš esu didingas ir galingas. O tu – niekas.

Tai pasakęs, liūtas išdidžiai krestelėjo savo karčius ir nutolo. Liūto žodžiai prislėgė asilėlį. Netrukus jis sutiko hieną.

-Kvailas paikas padare,- pašaipiai nusikvatojo hiena. – Tu tetinki nešti ryšulius ant nugaros, o ne lenktis Karaliui. Grįžk iš kur atėjęs.

Pažemintas asilėlis, netekęs drąsos, sustojo. Grįžti atgal? Tik dėlto, kad jis asilas? Ne, tikrai ne.

Visi sutikti gyvūnai iš jo juokėsi. Šakalas pervėrė jį rūsčiu žvilgsniu. Vilkas nužvelgė jį iš aukšto. Net ožka iš jo pasišaipė. Gyvulėlis ėmė gėdytis, kad yra asilas. Nedrįso daugiau pakelti akių, todėl išklydo iš kelio, prietemoje nuslydo žvyruotu šlaitu ir vos nenusilaužė kojos. Bet sukaupęs visas jėgas atsistojo, sudavė uodega sau per geliančius šonus ir, nors jautėsi visų apleistas, tęsė kelionę.

Staiga tamsoje išvydo akinančią šviesą. Asilėlis suprato, kad tai angelai atskubėjo jam į pagalbą. Vilties ir dėkingumo kupina širdimi nurisnojo jiems iš paskos. Daugiau asilėlis nekreipė dėmesio į sutiktus gyvūnus. Nesiklausė jų pašaipų. Dabar jis matė tik priekin jį vedančią šviesą. O galiausiai išvydo virš Betliejaus spindinčią žvaigždę.

Nesitverdamas džiaugsmu asilėlis įžengė į tvartelį. Ėdžiose gulėjo kūdikis. Švelniu „i-a-i“ asilėlis mandagiai Jį pasveikino. Kūdikis nusišypsojo jam nuostabia šypsena.

Tuomet asilėlis suprato, kad Jėzus myli visus Žemės kūrinius, net pačius kukliausius.

Net asilėlius.

 

 

Bruno Ferrero

Iš knygos „25+1 Kalėdų istorijos“

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-12-14


© 2022 www.zarasuparapija.lt