Sekmadienį pirmą kartą buvo švenčiama Pasaulinė vargstančiųjų diena. Šia proga sekmadienio rytą popiežius Pranciškus aukojo Mišias Šv. Petro bazilikoje, kuriose dalyvavo vargstantys, katalikiškų šalpos organizacijų globojami žmonės iš Romos, Italijos, taip pat ir kitų šalių. Po Mišių ir vidudienio maldos, popiežius kartu su jais pietavo.

Žodžio duona, kuria su džiaugsmu dalijamės, ir Eucharistijos duona, kurios netrukus atsilaušime, – sakė popiežius pradėdamas Mišių homiliją, – tai gyvenimo kelionės maistas, kurio mums visiems reikia. Mes visi, nė vieno neišskiriant, kaip elgetos maldaujame to kas svarbiausia – Dievo meilės, kuri padaro prasmingą mūsų gyvenimą ir suteikia nesibaigiančią gyvybę. Dėl to ir šiandien mes ištiesiame rankas į Dievą, kad jis mus apdovanotų.

Apie Dievo dovanas kalbama šios dienos Evangelijos palyginime. Visi esame gavę Dievo talentų – kiekvienas pagal savo galimybes. Turime pripažinti, kad visi esame gavę Dievo dovanų, kad Dievo akyse visi esame „talentingi“. Nė vienas negalime manyti, kad esame netikę ir niekam nereikalingi. Esame Dievo išrinkti ir palaiminti, jis mums dosniai dalija savo dovanas, jis mums linki gero, kaip tėvas ir motina savo vaikui. Dievo akyse nė viena nėra netinkamas ir atmestas, kiekvienam jis skiria misiją.

Mylintis Tėvas tuo pat metu yra reiklus Tėvas, – sakė Pranciškus. Kiekvienam iš mūsų jis suteikia ir atsakomybę. Palygime matome, kad talentai duodami tarnams tam, kad jie juos padaugintų. Pirmieji du įvykdo jiems skirtą misiją. Trečiasis iš baimės užkasa savo talentą žemėje ir galiausiai nieko nepelnęs sugrąžina jį šeimininkui. Už tai jis sulaukia griežto pasmerkimo: tu esi blogas tarnas, tinginys!

Kas šios tarno laikysenoje nepatiko šeimininkui? Jam nepatiko tai, kas nusakoma šiandien retokai naudojamu, bet labai aktualiu žodžiu – apsileidimas. Šio tarno laikysenos blogis buvo tai, kad jis nepadarė nieko gero. Kartais ir mes teisinamės, kad nepadarėme nieko blogo, manome, jog to pakanka, kad galėtume manyti, jog esame geri ir teisingi žmonės. Tačiau šitaip, – sakė popiežius, – mes elgiamės taip kaip šis blogas tarnas. Juk ir jis nepadarė nieko blogo, nes neiššvaistė gauto talento, bet išsaugojo užkastą žemėje. Nedaryti nieko blogo – negana. Apsileidimas – tai didžioji nuodėmė, kuria mes nusikalstame varstantiesiems. Ši nuodėmė turi labai konkretų vardą – abejingumas. Tai įsivaizdavimas, kad vargstančiųjų likimas manęs neliečia, kad dėl to kalta visuomenė.

Ką konkretaus turėtume daryti, kad patiktume Dievui? Iškart po šiandien mūsų girdėtų Jėzaus žodžių, toliau jis sako: ką „padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“. Šie jo mylimi mažiausieji broliai tai alkstantieji, sergantieji, svetimšaliai, kaliniai, varstantieji ir apleistieji, kenčiantieji, kuriems niekas padeda, atstumti stokojantieji. Juose Jėzus beldžiasi į mūsų širdis ir prašo meilės. Kai mes įveikiame abejingumą ir Jėzaus vardu imame tarnauti jo mažiausiems broliams, mes tampame gerais ir ištikimais tarnais. Evangelija mus įpareigoja jiems padėti. Jie yra tikras mūsų turtas. Mylėti vargstančiuosius reiškia kovoti su visomis dvasinio ir materialinio skurdo formomis.

Šiandien klauskime savęs: kas man gyvenime svarbu, į ką aš investuoju? Ar į praeinančius turtus, kurių pasauliui niekad negana, ar į Dievo turtus, kurie laiduoja amžinąjį gyvenimą? Turime rinktis, – sakė Pranciškus, – gyvename, kad būtume turtingi žemėje ar kad laimėtume dangų?

Nesiekime to kas mums nebūtina, bet siekime kitų laimės, tuomet ir mums nestings nieko kas yra tikrai vertinga. Viešpats, kuris visada mūsų pasigaili ir kuris mus apdovanoja savo talentais, teduoda mums išminties siekti to kas tikrai vertinga ir drąsiai mylėti ne žodžiais, bet darbais.

 

Vatikano radijas