Kas yra žmogus? Turėtume saugotis aiškių, tiesmukų, galutinių atsakymų į šį klausimą. Tokių atsakymų rasime ir buitiniuose žmonių pokalbiuose, ir prastoje filosofijoje bei teologijoje. Uždaryti žmogaus prigimtį į atseit nekintamą, amžiną apibrėžimą – tai pats lengviausias kelias, nes daugiau nereikia mąstyti, bet kartu ir pats pavojingiausias, nes skatina konfliktą su tikrove ir anksčiau ar vėliau baigiasi kruvinu jos naikinimu. Žmogiškoji tikrovė niekada neįtilps į aiškų ir galutinį apibrėžimą.

Tačiau turime įsiklausyti į tokius žmogaus prigimties apibrėžimus, kurie, nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti ne itin aiškūs, atveria galimybę mąstyti toliau. Vieną tokių apibrėžimų radau, skaitydamas Tomo Akviniečio tekstus: „Žmogus neturi prigimties, jokios kitos prigimties, kaip tik šią: pažindama jo siela gali tapti bet kokia būtybe“ (De Anima II, 7). Tomas Akvinietis taip komentuoja žymųjį Aristotelio pasakymą, randamą jo veikale Apie sielą: „Žmogaus siela yra visi daiktai.“ Europietiškosios filosofijos ir teologijos istorijoje šis apibrėžimas sulaukė gausybės įvairių interpretacijų, kurių čia nesirengiu referuoti. Išskirsiu tik vieną jų, mano galva, aktualiausią mūsų laikams. Aristotelis ir Tomas Akvinietis teigia ypatingą žmogaus prigimties – proto, valios, intuicijos, giliųjų emocijų, vaizduotės – lankstumą, subtilumą, sugebėjimą įimti į save ir visą pasaulį, ir kiekvieną būtybę. Gyventi savo gyvenimą, tarsi iš vidaus išgyvenant visų kitų būtybių gyvenimus. Suteikti prasmę sau, patiriant visų esinių prasmingumo šaltinį. H. Bergsonas tai vadino žmogaus sąmonės simbioze su pasauliu, visais jo daiktais, būtybėmis ir procesais. Tai galima vadinti ir empatija arba meile. Čia yra duodami ir religinių patirčių, ir etinių bei estetinių išgyvenimų, ir meninių inspiracijų, ir filosofinių intuicijų impulsai. Čia vyksta apsivalymas nuo vidinio triukšmo, stereotipinių ideologinių nuostatų, psichologinių kompleksų, kurie atsiranda būtent dėl to, kad žmogus praranda savo prigimties atvirumą ir užsidaro vidiniame pragare.

Iš tokių įžvalgų apie žmogaus prigimtį kyla mažiausiai trys išvados. Pirma, žmogaus prigimtis yra tarsi begalinė: būtent čia reikia ieškoti jo panašumo su Dievu, pagal kurio paveikslą, kaip teigia Biblija, jis yra sukurtas. Kiekviename iš mūsų yra įrašytos nesuskaičiuojamos galimybės – jų yra tiek, kiek galimybių Dievas įdėjo į visą savo kuriamą kosmosą. „Žmogaus siela yra visi daiktai“ reiškia, kad žmogaus prigimties galimybės koreliuoja su visame pasaulyje įrašytomis galimybėmis. Antra, žmogaus prigimtis yra nepaprastai dinamiška. Ji keičiasi, evoliucionuoja, plečiasi, gilėja, bręsta – jos gyvybingumas priklauso nuo to, kiek pasaulyje įrašytų galimybių ji savyje realizuoja. Trečia, pasaulio gerumas ar blogumas kyla iš žmogaus: gerumas, kai žmogus gyvena pagal savo prigimtį, t. y. plėtoja savo empatiškumą ir kūrybiška meile paliečia pasaulio esinius; blogumas, kai žmogus blokuoja savo prigimtį uždaromis idėjomis ir verčia pasaulį taikytis prie jo egoizmo.

Tarp atviros žmogaus prigimties sampratos ir katalikybės koncepcijos egzistuoja sąsaja. Žodis katholikos, kaip žinoma, reiškia visuotinumą. H. Urs von Balthasaras katalikiškumą aiškino kaip sugebėjimą dalelėje įžvelgti visumą. Ši visuma – tai Dievo Žodis, Kristus, per kurį yra kuriamas pasaulis ir kiekviena jo būtybė. Katalikų Bažnyčios esminė misija yra liudyti, t. y. atpažinti kuriantį, kenčiantį, mirštantį ir prisikeliantį Kristų kiekviename žemės elemente, būtybėje, žmoguje, tautoje, kultūroje, religijoje. Visas Katalikų Bažnyčios tikėjimo tiesas („dogmas“) galėtume realiai identifikuoti bet kurios žemiškos tikrovės vyksme – tokia identifikacija ir yra tikros teologijos darbas. Bet ypatinga Kristaus buvimo vieta yra žmogaus siela. Katalikybė – tai empatiškos žmogaus prigimties jungtis su pasaulio gelmėse esančiu Kristumi. Kai žmogaus siela įima pasaulį, jos katalikiškumas reiškiasi kaip pasaulio įėmimas į Kristų. Taip per žmogaus atvirumą, apgyvendintą Kristaus, vyksta istorijos procesas – pasaulio ir kiekvienos jo būtybės rekapituliacija, jų giliausios tiesos išryškinimas. P. Teilhard‘as de Chardinas kalbėjo apie „kosminio Kristaus“ ryškėjimą, vykstantį per empatiškus žmogaus sielos procesus. Belieka tik apgailestauti, kad vietoje realaus ir prigimtinio dvasinio gyvenimo katalikai dažnai užsidaro siauruose žmogaus prigimties ir katalikybės apibrėžimuose ir vienas kitą uja, ginčydamiesi neesminiais bažnytinės organizacijos klausimais. Katalikai yra dažnai praradę savo katalikiškumą, kaip ir žmonės apskritai – savo žmogiškumą.

Pabaigai išverčiau vieno žymiausių XX a. teologų kardinolo H. de Lubaco mintį: „Mąstymas visada veržiasi pirmyn ir bręsta, todėl protas būtinai bus atviras. Tas mąstymas, kuris savyje užsidaro, ima prarasti savo iki tol subrandintą turtą, kad ir koks vertingas jis būtų buvęs. Toks mąstymas išdžiūsta, išgaruoja ir supūva. Tai matome netgi mąstyme, labiausiai dalyvaujančiame amžinybėje. Tikintysis, kuris užsigeidžia visiems laikams sustoti kuriame nors tikėjimo raiškos etape, ir visai nesvarbu, kuriam iš laikotarpių jis teiktų pirmenybę – V, XII ar XIX amžiui, toks tikintysis jau nebetiki ir nebemąsto su gyvąja Bažnyčia. Jis netenka ne tik niuansų ar novatoriškų patikslinimų galimybės – jis praranda pačią tikėjimo esmę ir realumą“ (Paradoxes, Paris, Seuil, 1959, p. 59).

 

 

Dr. Povilas Aleksandravičius, MRU Humanitarinių mokslų instituto docentas

Komentaras, skaitytas LRT „Mažosios studijos“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“