Žmogaus gyvenimo tikslas – ne tik tikėti…


a- A+

 

 

Dažnas atsakymas į klausimą: koks yra žmogaus gyvenimo tikslas, tikrai daugelis sako: kad žmogus taptų, būtų laimingas. Žinomas, kiekvienas žmogus pagal savo galimybes savąją laimę arba apriboja, arba išplečia. Vieni ją išsivaizduoja, kaip gerbūvį kūnui (ir taip jos supratimą apriboja), kiti gi priima, kaip begalinį dvasios pasotinimą Dievu ir tai būtų (laimės išplėtimas). Krikščioniškoji disciplina skelbia, kad žmogaus gyvenimo tikslas – gyventi ir vykdyti Dievo valią ir pasiekti Palaimintąjį regėjimą Dievo veido į veidą. Tikėjimą į Dievą nusinešti į Dangų. Būkite, tokie tobuli, kaip ir mano Tėvas yra tobulas kalba Šventraštis. Dievas savo plane yra viską pramatęs, jei Dievui žinomas niekingas nupuolimas, tai jo plane šviečia ir garbingas prikėlimas Jėzuje Kristuje. Per Mozę Viešpats parodo ir paskelbia įsakymus, kurie glūdi kiekvieno iš mūsų sąžinėje. Jie skirti, kad juos vykdytume. „Jėzus sako: „Nemanykite, jog aš atėjęs panaikinti Įstatymo ir Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti“ (Mt 5, 17). Kristus yra raktas Raštui suprasti“. Kristus būdamas Dievu pasilieka ir einančiuoju per įstatymo kelią. „Jėzus veda į Dievo įsakymų ypač artimo meilės į sakymo, pilnatvę, suteikdamas jų reikalavimams vidinį ir radikalesnį pobūdį: artimo meilė kyla iš širdies, kuri myli ir kuri – būtent todėl, kad myli – pasirengusi gyvenimu įvykdyti didžiausius reikalavimus“. Čia matomas artimo meilės praktikavimo kilnumas. Žmogui nebuvo gera vienam, dėl to Dievas sukūrė moterį. Ir moteris nėra kaip priemonė, tačiau kaip tikslas savyje. Štai artimo meilės buvimas padeda mums tapti pilnesniu „AŠ“ per kitam atsidavimą.

Taip galime suprasti visus dešimties Mozės ištartų žodžių priešdėlį „NE“: žudyk, vok, paleistuvauk, meluok ir t.t. prieiname prie artimo meilės vykdymo Dievo Tėvo Kūrėjo akivaizdoje. Iš viso apie ką kalbėjome, galime daryti išvadą, kad turime tobulo įstatymo įvykdymo paskelbimą, tačiau ar žmogus gali tai įvykdyti? Vargu! Be Dievo teikiamos malonės mes nieko negalime. Be Dievo Įsikūnijimo ir gimimo, nieko negalime. Be Dievo ir žmogaus dialogo nieko negalime. „Jėzus pats yra gyvasis įstatymo „įvykdymas“, kadangi įgyvendina tikrąją įstatymo prasmę visiškai pasiaukodamas: Jis pats tampa gyvu įstatymu, kviečiančiu sekti Juo, per Šventąją Dvasią teikiančiu dalyvavimu Jo gyvenime ir meilėje malonę ir apdovanojančiu žmogų galia liudyti, Jį savo pasiryžimais ir veiksmais (plg. Jn 13, 34-45)“. Žmogus nors ir turi sąžinėje skambantį Dievo balsą, bet ne visada gali išgirsti dėl pažinimo stygiaus ar širdies kietumo, tai tuo labiau jis negali to įstatymo ir įvykdyti. Pavyzdys sekimui yra Kristus. Mes galime tik paruošti savo širdis ir palenkti savo valią tikram įsakymų vykdymui, o Dievas tikrai pagausina savo malonę ir teikia kiekvienam. „Jėzaus mirtimi ant kryžiaus Dievas atsigręžia prieš save patį, atiduodamas save, kad pakeltų ir išgelbėtų žmogų – tai pati didžiausia meilė. Žvelgdami į Kristaus perdurtą šoną, minimą Jono (plg. Jn 19, 37), suvokiame žodžius, kuriais pradedama ši enciklika: „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8). Būtent ten šią tiesą galime pamatyti ir pradedant nuo to apibrėžtina, kas yra meilė. Pradėdamas nuo žvilgsnio į tai, krikščionis atranda savo gyvenimo ir meilės taką“. Toji Jėzaus auka ir drama, ir tampa mums tobulumo liudijimo paradigma.

 

kun. Regimantas Tubelis

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2018-11-12


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt