Tada žydai ėmė murmėti, kad jis pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?“ Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą aš prikelsiu paskutiniąją dieną. Pranašų parašyta: Ir bus visi mokomi Dievo. Kas išgirdo iš Tėvo ir pasimokė, ateina pas mane. Bet tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo. Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, tas turi amžinąjį gyvenimą. Aš esu gyvybės duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad kas ją valgys, nemirtų. Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. (Jn 6,41-51)

DIEVAS MUMYSE

Mons. Adolfas Grušas:

Paprastai visos mūsų kalbos apie Dievą, tikėjimą, dvasingumą yra daugiau ar mažiau abstrakčios. Aišku, galime sakyti, jog tai yra tikrovė, kurios siekiame, tačiau nesame pajėgūs iki galo suvokti, kad ji prašoka žmogiško proto galias. Deja, drauge pasirodo ir kita medalio pusė: visi tie aiškinimai galiausiai baigiasi tuo, kad mes juos suvokiame, kaip kažką svetimo, tai, ko niekaip nesugebame sutalpinti savo žemiškoje tikrovėje. Visa tai dangaus, o ne žemės mintys ir jausmai. Mums reikia, kad bet kokios idėjos neliktų vien žodžių sąvokomis, bet kad rastų savo išraišką mūsų kasdienybėje. Ko gero neatsitiktinai apaštalas Jonas ragino tikinčiuosius: „Vaikeliai nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“. Taip pat ir aprašydamas Jėzaus susidūrimą su žydais po stebuklingo duonos padauginimo evangelistas atpasakoja Jėzaus žodžius, stebinančius savo konkretumu ir tiesmukumu.

Kuomet žydai savo kelionės iš Egipto metu dykumoje primą kartą pamatė maną, jie klausė: „Man hu – Kas tai?“ Tai buvo netikėta ir dosni Dievo dovana savo tautai, kurios ši iki galo nepriėmė ir nesuvokė to maisto prasmės. Iš tiesų karta žydų, besimaitinusių mana dykumoje, mirė, dar nepasiekusi kelionės tikslo. Kaip tik todėl Jėzus, kalbėdamas su žydais, savotiškai atsiriboja nuo „jų tėvų“, kurie maitinosi Dievo dovana, nesuvokdami jiems suteiktos malonės, ir todėl „mirė“. Jis pats save siūlo savo klausytojams, kaip „gyvenimo duoną“.

Be abejo ir mums kyla pavojus, matant šią Duoną, apsiriboti vien išore, nesistengiant suvokti gilesnės prasmės. Gal ir todėl tenka su nuostaba konstatuoti, kad religinės apeigos, rodomas pamaldumas neatneša laukiamų vaisių. Žmonės priima dangaus Duoną, tačiau ši nė truputėlio nepakeičia mūsų tikrovės. Mes atpažįstame duoną, tačiau nepažįstame ženklų, kuriuos Dievas duoda žmogui.

„Gyvosios duonos“ pavadinimas primena tuos laikus, kai duona būdavo kepama namuose laikas nuo laiko ir ilgai saugoma iki kito kepimo. Gyvoji duona – tai šviežia, kvepianti, kelianti apetitą. Valgymas visuomet reiškia gyvybę, maistas tampa mūsų dalimi. Jis atnaujina mūsų kūną ir teikia gyvenimą. Lygiai taip yra ir su Kristumi: jei leidžiame Jam persmelkti mūsų esybę, Jis įprasmina mūsų gyvenimą ir atveria mums amžinybę – tikrovę, prašokstančią šios žemės galimybes.

Tikėti, kad Viešpats yra „Kūnas už pasaulio gyvybę“, reiškia: pripažinti Dievo galybę žmogaus kūno silpnume.

Nuo pat Evangelijos pradžios apaštalas Jonas mums pasakoja apie Dievo Žodį, atėjusį į trapią žmogaus prigimtį: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“. Dievas Sūnus ne vien tapo žmogumi. Įsikūnijimo paslaptyje Kristus pasiekia kiekvieną, net ir silpniausią žmogų, drauge su juo yra paniekinamas ir atmetamas, ir kaip tik todėl yra tikroji pasaulio gyvybė. Jo žmogystė susitinka ir susimaišo su mūsų žmogyste, Jis ateina pas mus ir maitina, griaudamas mūsų žmogišką logiką ir sukurdamas naują, keisdamas vertybių skales, užmegzdamas naujus santykius, atliepdamas žmogaus troškimams ir per šios žemės gyvenimą vesdamas į amžinąjį.