[Katechezės apie krikščioniškąją viltį 2016 m. gruodžio 7 – 2017 m. vasario 22 d.]

 

Viltis niekuomet nenuvilia. Optimizmas nuvilia, o viltis – ne! Mums ypač jos reikia šiais laikais, kai atrodo tamsu, kai jaučiamės sutrikę mus supančio blogio ir smurto akivaizdoje, matydami daugelio mūsų brolių skausmą. Mums reikia vilties! Jaučiamės sutrikę ir netekę drąsos, nes esame bejėgiai ir mums atrodo, kad tamsa niekuomet nesibaigs.

Tačiau turime neleisti, kad viltis mus paliktų, nes Dievas su savo meile žengia drauge su mumis. „Viliuosi, nes Dievas yra šalia“: mes visi tai galime pasakyti. Kiekvienas iš mūsų galime ištarti: „Aš viliuosi, aš turiu viltį, nes Dievas keliauja su manimi.“ Jis eina ir laiko mano ranką. Dievas nepalieka mūsų vienų. Viešpats Jėzus nugalėjo blogį ir atvėrė mums gyvenimo kelią.

Viltį apmąstyti svarbu ypač šiuo advento laikotarpiu, kuris yra laukimo metas, kai mes rengiamės dar kartą priimti guodžiantį Įsikūnijimo slėpinį ir Kalėdų šviesą. Leiskime, kad Viešpats mus pamokytų, ką reiškia viltis.

 

Popiežius Pranciškus