Kraunasi...

Valdas Mackela. Gražiausioji Saliamono giesmė

 

 

Visais amžiais daugiausiai komentuotojų dėmesio sulaukusi Šventojo Rašto knyga yra… Giesmių giesmė. Taip sakė ir teologas dr. Valdas Mackela (1972–2017), Giesmių giesmę apibūdinęs kaip krikščioniškojo gyvenimo viršūnę. Skaitant šį straipsnį, kuris yra parengtas pagal Valdo Mackelos 2012 m. Šventosios Šeimos seserų vienuolijoje vestas paskaitas, kviečiame prisiliesti prie Gražiausiosios Saliamono giesmės – Giesmių giesmės – turtų.

Į Trejybės slėpinį

Krikščionis geriausiai apibūdinamas per bendrystę su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Mūsų gyvenimo esmė – būti bendrystėje, esame pašaukti į tokį gyvenimą. Tačiau tikriausiai būtų daug paprasčiau tiesiog tylėti ir kontempliuoti tą dieviškumo slėpinį, negu kalbėti apie Švč. Trejybę. Netgi šv. Augustinas, parašęs didingą traktatą apie Trejybę, šios knygos įvade pasakoja įspūdingą istoriją apie berniuką, kuris bando išsemti jūrą šaukštu. Šv. Augustinas, suprasdamas, kad Švč. Trejybės slėpinys yra begalinis, atranda raktą, kaip suvokti tai, kas nesuvokiama. Tas raktas – tai žvelgti į savo paties sielą ir ten ieškoti Dievo paveikslo ir panašumo. Jeigu mes esame ne tik Dievo kūriniai, bet ir Dievo vaikai, tas paveikslas turi atsispindėti mumyse.

Kai apmąstome slėpinius, žvelgiame į juos iš toli. Daug svarbiau yra patirti bendrystę toje dieviškos šeimos artumoje. Giliausiai į šį slėpinį pasinėrė tie, kurie gyveno maldoje ir ypatingoje vienybėje su Švč. Trejybe – visų laikų krikščionių mistikai, šventieji.

Nuostabu tai, kad daugiausiai visais amžiais krikščionių komentuota knyga yra ne Naujojo Testamento tekstai, Evangelijos ar šv. Pauliaus laiškai, bet Senojo Testamento knyga Giesmių giesmė, hebrajiškai dar vadinama Šir HašŠirim, arba – Puikiausioji Saliamono giesmė. Todėl norisi prisiliesti prie to, kaip per Giesmių giesmės arba Meilės giesmės slėpinį visų amžių rašytojai, mistikai, šventieji, Bažnyčios tėvai, teologai ir poetai suvokė Švč. Trejybės slėpinį.

Pirmiausiai svarbu suprasti, kodėl šio kūrinio pavadinimas yra Giesmių giesmė. Ne tik krikščionių autoriai, bet ir žydų rabinai, yra sakę, jog jei atsitiktų taip, kad visos Šventojo Rašto knygos dingų ir liktų tiktai ši giesmė – niekas nebūtų prarasta, nes čia pasakyta visa, kas esminga dieviškajam apreiškimui. Vienas iš pirmųjų krikščionių rašytojų, komentavęs Giesmių giesmę, Origenas (II–III a.) sakė, jog ši giesmė Šventajame Rašte yra ypatinga todėl, kad joje įžengiama į Šventų Švenčiausiąją. Žydų šventyklos teritorija buvo suskirstyta į tris dalis: pirmiausia – Pagonių kiemas, tada – Šventoji vieta, kur galėjo rinktis tikintys žydai. Bet Šventoji vieta tebuvo Šventų Švenčiausios vietos prieangis. O į Šventų Švenčiausios vietą, vadinamą Kodeš HaKodašim arba Debir, galėdavo įžengti tik aukščiausiasis kunigas kartą per metus, atsiteisimo dieną, kad aukotų auką už Tautos nuodėmes.

Kaip Naujajame Testamente rašo Laiško žydams autorius, Jėzus Kristus yra mūsų aukščiausiasis kunigas, kuris įžengė į Šventų Švenčiausiąją ir leidžia mums įžengti pas Tėvą arba tapti tokiu Dievo vaiku, koks yra Jis. Jėzus pasidalina dieviškumu su mumis, atsiųsdamas Šventąją Dvasią. Todėl įžengimas į Šventų Švenčiausiąją tapo įmanomas visiems. Naujojoje Sandoroje nebe vienas aukščiausiasis kunigas įžengia čia už visus, bet kiekvienas pats gali įžengti į Šventų Švenčiausiąją ir būti Dievo artume.

Krikščioniško gyvenimo viršūnė

Origenas sako, kad laimingas yra tas, kuris įžengia į Šventų Švenčiausiąją, taip pat laimingas tas, kuris supranta giesmes ir jas gieda, bet pats laimingiausias yra tas, kuris gieda Giesmių giesmę. Tarp išminties literatūros knygų yra trys knygos, kurias Origenas ir kiti aleksandriečiai, o vėliau ir visa vienuoliškoji tradicija, sutapatina su tam tikrais krikščioniškojo gyvenimo etapais. Viena iš tokių knygų yra vadinamoji Koheleto arba Mokytojo, Pamokslininko ar Ekleziasto knyga. Nei viena kita Šventojo Rašto knyga neturi tiek daug pavadinimų. Geriausiai žinomos Koheleto eilutės: „Viskas yra rūkas“, „Nieko nėra naujo po saule.“ Viskas kartojasi ir viskas yra rūkas. Rūkų rūkas – labai sunkiai išverčiamas hebrajiškas žodis havel havalim, ankstesniuose vertimuose verčiamas kaip „tuštybių tuštybė“ (plg. lot. Vanitas vanitatum et omnia vanitus).

Koheletas sako, kad pirmasis krikščionio gyvenimo etapas yra suvokti, kad be Dievo viskas gyvenime tėra tuštybė, viskas – tik vėjai ir vėjų gaudymas, rūkas. Kaip rūkas išsisklaido, taip ir įvairūs dalykai gyvenime – čia jie yra, čia jų nėra, ir niekur žmogus negali atrasti laimės. Taigi, pirmasis krikščionio gyvenimo etapas yra atsisakyti viso to, kas negali teikti tikro džiaugsmo, kas negali teikti gyvenimo pilnatvės, tik tada iš tikrųjų galima atrasti Dievą. Tam, kad ieškotume Dievo, Jo trokštume, reikia šiek tiek nusivilti pasaulio dalykais: net jei viską įgytum pasaulyje, tai nesuteiktų tikros laimės ir tikro džiaugsmo. Tačiau Koheletas taip ir neduoda aiškaus atsakymo, kas gi teikia tikrąją laimę ir tikrąjį džiaugsmą. Galbūt – suvokti, kam skirtas šis metas, išgyventi šio laiko prasmę ir pilnatvę.

Kitas krikščionio gyvenimo etapas atsispindi Patarlių knygoje. Ši Šventojo Rašto knyga yra įvairių pamokymų ir patarimų, sukauptų per daugelį amžių, vadovėlis. Origenas sako, kad tai – augimo dorybei skirtas etapas. Patarlių knyga siūlo ieškoti gyvenimo išminties, renkantis tai, kas yra gera ir neprieštarauja Viešpaties valiai, atsisakant to, kas kyla iš žmogiškumo: paikybės, tuštybės, kvailumo. Tarsi mūsų gyvenime būtų du keliai: vienas, kuris veda į gyvenimą arba išmintį, ir kitas, kuris veda į mirtį arba kvailumą. Šiame etape atsisakoma to, kas nedorybinga, kovojama su blogais savo polinkiais ir ydomis, ugdomos dorybės, mokomasi. Tačiau tai dar nėra viršūnė.

Viršūnę simbolizuoja Giesmių giesmė, kur nebebėgama nuo pasaulio tuštybių, kaip Koheleto knygoje, kur nebeugdomos dorybės, kaip Patarlių knygoje. Čia išgyvenamas santykis su Viešpačiu, Jo ieškoma, su Juo bendraujama ir, galiausiai, pasiekiama pilnutinė vienybė su Dievu. Origenas sako, jog ši pilnutinė vienybė, mūsų sudievinimas, ir yra krikščioniško gyvenimo tikslas.

Paskui Sužadėtinį

Yra daug įvairių aiškinimų, kas yra pagrindiniai Giesmių giesmės veikėjai: Mylimoji arba Sužadėtinė, Mylimasis arba Sužadėtinis. Bažnyčios tėvai iš karto įžvelgia, kad Sužadėtinė yra Bažnyčia, o Sužadėtinis – Kristus. Panašiai kaip ir žydų rabinai, kurie Mylimojoje matė išrinktąją Dievo Tautą, o Giesmių giesmės Mylimajame – Jahvę, Izraelio Dievą. XII a. gyvenęs šv. Bernardas Klervietis eina dar toliau. Pasak jo, Giesmių giesmės Mylimoji yra kiekvieno krikščionio siela, o Mylimasis – pats Viešpats.

Origenas „Giesmių giesmės homilijoje“ sako: „Įžvelk Sužadėtinį esant Kristų, Sužadėtinę – Bažnyčią, be dėmės ir raukšlės, apie kurią parašyta: Kad padarytų sau Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės, nei raukšlės, nei nieko tokio, bet šventą ir nesuteptą. O į tuos, kurie nors ir tiki, bet nėra tokie, kokius aukščiau vaizduoja Raštas, ir išganymo keliu, atrodo, tėra nuėję trumpą atkarpą, žiūrėk kaip į tikinčiųjų sielas ir tapatink jas su mergaitėmis šalia Sužadėtinės.“ Jau atradusius gilų asmeninį santykį su Kristumi ir Jo ieškančius Origenas vadina Bažnyčia, kuri jau yra Sužadėtinė. O tuos, kurie dar nėra Jo atradę, kurie stovi šalia ir stebi, jis vadina mergaitėmis, kurios, žvelgdamos į su Kristumi bendraujančią Sužadėtinę, gali ir pačios atrasti santykį su Juo.

Taikliai pastebėta, kad pats geriausias būdas patraukti prie Kristaus yra ne pamokslauti ir netgi ne melstis už kitų sielų išgelbėjimą. Tas, kuris visu savo gyvenimu veržiasi Kristaus link, neišvengiamai paskui save patraukia daugybę. Jeigu mes norime, kad žmonės būtų patraukti prie Kristaus, kad jie atrastų bendrystę su Juo, pirmiausiai patys turime veržtis į tą santykį, į tą bendravimą, ir kiek patys nueisime, tiek ir galėsime kitus patraukti paskui save. Nieko nėra svarbiau už krikščioniško gyvenimo pavyzdį. Tikriausiai tokia yra šventųjų gyvenimų, jų pavyzdžio prasmė. Žvelgdami į tai, kaip jie buvo patraukti Kristaus, mes patys galime užsidegti troškimu atrasti savo kelią pas Jį.

Vis dėlto kur kas svarbiau negu knygos apie šventųjų gyvenimus yra gyvi šventumo pavyzdžiai, kuriuos sutinkame. Galima skaityti apie šventuosius, galima bendrauti su jais maldoje, bet niekas taip stipriai nepatraukia, kaip gyvenime sutikti žmonės, kurie yra mūsų vedliai, parodantys kelią Šventų Švenčiausiosios link – intymaus ir gilaus, asmeninio bendravimo su Kristumi link.

Šabų Šabo pažadas

Išrinktoji tauta, žydai, Giesmių giesmę skaito šabo dieną. Šabas yra ne tik ta diena, kada Dievas, sukūręs pasaulį, ilsėjosi, o žmogus „krėtė šunybes“, tai yra diena, kada pasaulis bus ištobulintas. Žydai šabo dieną suvokia ne tik kaip paskutinę kūrimo arba poilsio dieną, bet ir kaip paskutinę pasaulio dieną, kada ateis Dievo Karalystė. Kadangi Dievo Karalystė ateina per Mesiją, tai yra Mesijo ir Tautos santuokos diena. Tai – dangiškosios vestuvės, kurių laukia ne tik krikščionys, bet ir žydų tauta.

Origenas rašo: „Tam, kuris įžengia į Šventąją, dar daug ko trūksta, kad galėtų įžengti į Šventų šventąją. Ir tam, kuris švenčia šabą, Dievo nustatytą Tautai, dar daug ko reikia, kad atšvęstų šabų šabą.“ Šabų Šabas iš tikrųjų yra jubiliejus. Jis nurodo, kur mes keliaujame – į Dievo Karalystę. Krikščioniško gyvenimo tikslas ir yra šabų Šabas. Tikroji „amžinojo poilsio“ prasmė yra atrasti ramybę – atrasti Šalom. Šis žydų mėgstamas pasisveikinimas siejasi su Šabo tradicijomis. Mes šį žodį suprantame, kaip ramybę arba taiką. Tai toks vidinis nurimimas, vidinė ramybė, kuri krikščioniškuose Rytuose yra krikščionio gyvenimo siekiamybė ir tikslas. Vienuoliai, susibūrę Atono kalne Graikijos saloje, dienų dienas nieko daugiau nedaro, tik meldžiasi Viešpaties maldą: „Viešpatie, Jėzau Kristau, gyvojo Dievo sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“, sukdami karoliukus. Tokios maldos tikslas – pasiekti ramybę. Kaip dykumų tėvai mokė: „Jeigu vienas žmogus pasiektų ramybę, tūkstančiai aplink jį būtų išgelbėti.“ Maldos tikslas – pasiekti tą giliąją ramybę, kuri yra vienybės su Dievu ženklas. Ne veltui apaštalas Paulius sako, kad Dievo Karalystė nėra valgio ar gėrimo dalykas, bet „teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (plg. Rom 14, 17).

Žydiškojo Šalom prasmė yra kur kas daugiau nei vien tik jaustis ramiam. Šalom reiškia gyvenimo pilnatvę. Išgyventi gyvenimo pilnatvę arba išsipildymą visomis prasmėmis – būti visiškai laimingam. Žydiškas pasisveikinimas Šalom turi daug gilesnę prasmę nei mūsų „Labas“ arba „Sveikas“, kuriais linkime sėkmės arba sveikatos. Šalom reškia: „Aš Tau linkiu būti tikrai laimingam.“ Ir tą laimę galima atrasti tik būnant visiškoje bendrystėje su Dievu, kada Dievas yra viskas visa kame. Kai Dievas užpildo tavo gyvenimą, persmelkia visas tavo gyvenimo sritis, tai ir yra Šalom.

Išrinktoji Tauta neturi skirties tarp religijos ir kasdienybės. Kiekviena jų gyvenimo sritis (net ir mažiausi gyvenimo epizodai) yra persmelkti Dievo artumo pajautimo. Kartais žydai atrodo kaip vargšai, kurie turi laikytis daugybės įstatymų, įsakymų, priesakų, nurodymų, o mes, krikščionys, džiaugiamės Kristaus dovanota laisve. Labai keista, bet bendraujant su žydais galima pastebėti, kad juos lydi Dievo artumo pajautimas – ar valgant, ar bendraujant, ar prekiaujant, Dievas visur yra šalia. Tai galima pajausti. Šventės, kuri vadinasi Simchat Tora (liet. Toros džiaugsmas), dieną žydai dėkoja už Įstatymo dovaną. Nešdami Toros ritinį po baldakimu, jie išeina iš Sinagogos į gatves ir eidami šoka. Jei žiūrėtume į juos kaip į įstatymo tarnus arba žmones, kurie neturi Evangelijos džiaugsmo, tik Įstatymą, tuomet ši eisena atrodytų labai keistai, nes… jie džiaugiasi! Argi galėtų kalinys, kuris neša Baudžiamąjį kodeksą, šokti bei džiūgauti ir šaukti: „Ačiū Tau, Seime, ačiū Tau, Vyriausybe, kad išleidai Baudžiamąjį kodeksą! Ką gi mes be jo darytume?“ Tad ta Šalom arba Ramybė – tai pilnatvės potyris visose gyvenimo srityse ir visais aspektais.

Grįžtant prie Giesmių giesmės pavadinimo, džiaugsmo potyrį nusako žodis Šir. Giesmė žydiška prasme visuomet yra džiaugsminga. Lietuvoje žodis „giesmė“ dažnai asocijuojasi su „Graudžiais verksmais“, bet Senajame Testamente giedojimas ir Dievo garbinimas paprastai yra džiaugsmingas. Nors čia yra ir atsiprašymo, dėkojimo ir prašymo maldų, bet paprastai giesmė yra Dievo garbinimas ir Jo šlovinimas. Būtent šia prasme ir psalmėse suskamba žodis „giedokite“ arba „garbinkite“. Dievo šlovinimas ir garbinimas yra pagrindinis mūsų darbas ir pareiga – ne tik darbavimasis dėl Dievo Karalystės, bet pirmiausiai visas mūsų buvimas turi tapti liturgija.

Pats tikriausias santykis su Dievu yra Dievo garbinimas. Kartais vartojame žodį „šlovinti“, kartais – „garbinti“. Paprastai, bent jau lietuvių kalba, garbiname, kai matome, kaip Dievo garbė apsireiškia pasaulyje, kai matome nuostabius Dievo darbus ir Jo veikimą mūsų gyvenimuose, kūrinijoje, pasaulyje. Bet šlovinimas yra kažkas dar daugiau. Tai – ne tik dėkojimo ir gyrimo santykis už tai, ką Dievas daro, tai yra Dievo šlovinimas dėl Jo paties. Tikroji krikščionio laikysena Dievo akivaizdoje turėtų būti nuolatinis šlovinimas. Nuolatos būti Dievo akivaizdoje ir suprasti, koks Dievas yra nuostabus – net ne dėl to, ką Jis yra dėl mūsų padaręs, bet dėl to, koks Jis yra: be galo mylintis, be galo dosnus, be galo šlovingas…

Įdomu tai, kad Lietuvoje žmonės adoracijos metu stengiasi užsiimti viskuo, išskyrus buvimą Kristaus akivaizdoje: skaitomos litanijos, giedamos giesmės, kalbamas Rožinis, kartais net vyksta paskaitos… Adoracijos akimirkos yra laikas, kai gali būti Dievo artume, Jo akivaizdoje. Ir tas tylus buvimas yra pats giliausias, pats tikriausias šlovinimas. Netgi žodžių nereikia. Kartais net minčių nereikia, kada Dvasia mumyse tampa Dievo garbintoja, ir mes patys savimi tampame Dievo Garbe. Kaip sakė šv. Irenėjus, „Dievo Garbė yra gyvas žmogus.“ Gyvas Dvasia žmogus yra tikrasis Dievo garbinimas ir šlovinimas.

Perėjimas nuo Senojo Testamento prie Naujojo, nuo Senosios sandoros prie Naujosios žymi ir tokį garbinimo vidujiškumą. Apie tai galima suprasti ir iš Jėzaus pokalbio su samariete moterimi, kai Jėzus sako, kad „tikrieji garbintojai garbins ne ant šio kalno ir ne šioje šventykloje, bet garbins tiesa ir dvasia“ (plg. Jn 14, 21. 23). Ir jeigu Senajame Testamente garbinama, pasitelkiant daugybę instrumentų: arfas, kankles, cimbolus, kitaras – tai Naujajame Testamente garbinama pačiu savimi – savo lūpomis, savo dvasia. Kaip sako ortodoksų vyskupas metropolitas Hilarijonas, perėjimas nuo Senojo Testamento instrumentinio giedojimo prie tokio intymaus Naujojo Testamento garbinimo žymi tam tikrą perėjimą nuo išorės į vidų. Kaip išorinis įstatymas tampa vidiniu įstatymu, taip išorinis garbinimas ar jo ženklai tampa vis labiau vidiniu garbinimu ir vidiniu šlovinimu.

Meilės giesmė

Pirmoji Giesmių giesmės eilutė yra antraštė, kurioje svarbus kiekvienas žodis. Ši giesmė yra vadinama Šir HašŠirim ašer liŠlomoh, hebrajiškas prielinksnis „li“ nurodo, kad šią giesmę sukūręs Saliamonas, kuris buvo laikomas išminties globėju. Saliamono vardas Giesmių giesmėje kartojamas septynis kartus, o septyni, be abejo, yra tobulumo ir puošnumo simbolis. Saliamono paminėjimas reiškia ne tik tai, kad autorinės teisės priklauso jam, ar tai, kad Saliamonas tikrai sukūrė šią giesmę. Nuoroda į Saliamoną pirmiausia yra nuoroda į išmintį. Tas, kuris skaito šią giesmę ir ją supranta, tas, kuris gieda šią giesmę, tas, kurio gyvenimas tampa šia giesme, atras išmintį. Tikroji krikščioniškoji išmintis yra šios giesmės žodžiuose. Pagal Senojo Testamento vertimą į aramėjų kalbą, vadinamą Toros targumu, karalius Saliamonas sukūrė dešimt giesmių. Devintąją – Giesmių giesmę – jis, kaip ir visas Izraelis, giedojo pasaulio Viešpačiui kūrėjui. Hebrajiška tradicija šią giesmę siejo su išmintinguoju Saliamonu, mylimuoju Viešpaties sūnumi (plg. 2 Sam 12, 25).

Origenui, kuris yra parašęs labai platų Giesmių giesmės komentarą, itin svarbu suprasti, kodėl Giesmių giesmė yra meilės giesmė. Jis labai daug dėmesio skiria žodžiui „meilė“, nors tas žodis nėra itin dažnas Giesmių giesmėje. Origenas sako, jog suvokti, kas yra tikroji meilė, reiškia atrasti raktą į Giesmių giesmę. Lietuvių kalboje žodis „meilė“ yra daugiaprasmis ir dažnai vartojamas netinkamai. Kartais kalbėdami apie dalykus, kuriuos turėtume mėgti, o ne mylėti, santykį su jais nusakome meilės vardu. Graikų kalba, kuria ir rašė Origenas, yra daug turtingesnė. Hebrajų – taip pat. Senajame Testamente kiekvienas žodis, kuriuo apibūdinamas Dievo ryšys su žmonėmis, ar tai būtų Ahavah, ar tai būtų Hesed, ar tai būtų Toti, nusako visiškai kitus dalykus, nei mums suprantamas meilės santykis.

Graikų kalboje yra bent 8 žodžiai, kuriais apibūdinama meilė. Dieviška meilė yra Agapė (nors dabartinėje vartosenoje jis tapo krikščioniškų vaišių pavadinimu). Kitas žodis, nusakantis meilę – Filia – graikų kalba reiškia tai, ką lietuvių kalba galima vadinti draugyste. Ypač ji svarbi Jėzaus pokalbyje su Petru, kurį skaitant lietuviškai yra neaišku, ko Jėzus nori iš Petro, tris kartus klausdamas: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ (Jn 21, 15–17). Daugelis komentatorių yra pastebėję, kad graikiškame tekste vartojami skirtingi žodžiai. Pirmiausiai Jėzus klausia Agapas me („ar myli mane?“), o Petras atsako: „Aš esu Tavo draugas“. Jėzus vėl klausia: „Ar myli mane?“ (Agapė prasme), o Petras vėl atsako: „Aš esu Tavo draugas.“ Ir trečią kartą Jėzus klausia: „Petrai, ar tu tikrai esi mano draugas?“. Tada Petras suvokia, kad jis Jėzui net geras draugas negali būti, nes tris kartus Jo išsigynė, ir sako: „Viešpatie, Tu viską žinai – Tu žinai, aš esu Tavo draugas.“ Petras nedrįsta pasakyti, kad myli Jėzų Agapein prasme.

Jonas savo laiškuose sako: „Meilė – ne tai, kad mes pamilome Dievą, bet kad jis mus pamilo“ (1 Jn 4, 10). Jis pamilo visomis žodžio „meilė“ prasmėmis. Kartais sakoma, kad Dievas myli tik agape meile – duodančia ir nesavanaudiška meile. Popiežius Benediktas XVI savo enciklikoje „Deus Caritas Est“ pastebėjo, kad Dievas mus myli visaip. Dievas yra be galo dosnus ir maloningas, Dievas yra ir mūsų draugas, Dievas yra ir mūsų šeimos narys. Tai rodo, kad Dievas prisiriša prie mūsų, ir mes turėtume prie Jo prisirišti.

Dar vienas žodis, nusakantis meilę, yra eros arba „erotika“. Pirmine prasme šis žodis reiškia aistrą. Ir žvelgiant į Šventąjį Raštą, į visą išganymo istoriją, matyti, kad Dievas myli ir aistringai. Taigi, Dievas yra ir draugas, ir mūsų šeimos narys, ir be galo dosnus, bet taip pat myli mus ir be galo aistringai.

Be aptartų keturių graikiškų sąvokų, graikų kalboje meilę išreiškia dar du žodžiai arba santykiai – ksenia ir mania. Dievas yra visa apimanti meilė, ne tiktai visa duodantis ir visa dovanojantis, Dievo meilė turi labai daug aspektų. Galima sakyti, kad kartais Dievo meilė yra mania. Silvano Fausti knygos „Evangelijos atminimas ir pasakojimas“ įvade įvardinama, kad Evangelijoje pagal Morkų Dievas pasirodo kaip manikos eros – kaip aistringai ir beprotiškai mylintis Dievas. Apie Dievo meilę galima kalbėti kaip apie maniją ta prasme, kad Dievas yra apsėstas manijos išgelbėti žmogų. Dievas be galo trokšta žmogaus sugrįžimo į bendrystę su Juo ir žmogaus išganymo, taip labai, kad kartais Jo elgesys yra beprotiškas. Užtenka pažvelgti vien į Įsikūnijimo stebuklą, kad suvoktum, kaip Dievas, kuris yra begalinis, laisvas, nepriklausomas, tampa pažeidžiamu, mažu, rėkiančiu vaikeliu. Taip elgtis gali tiktai beprotiškai mylintis Dievas. O jeigu pažvelgtume į Kristaus kryžių, pamatytume, kad ta meilė yra dar labiau neprotinga, pamišusi, bet būtent čia yra jos didybė ir grožis. Dievo meilė nėra tiktai labdara, tokia, kuri nieko nekainuoja, kuri duodama iš to, kas atlieka. Dievas duoda labai daug – Jis atiduoda save.

Yra dar viena meilės rūšis, tai – ksenia. Ksenofobija – kitokių žmonių baimė: mylėti tik tuos, kurie panašūs į mane, ir baidytis tų, kurie nepanašūs. O ksenia reiškia svetingumą. (Tai nėra mums įprastas lietuviškas svetingumas, kai visus metus skundžiamės, kad mes neturime ką valgyti, o per šventes – lūžta stalai.) Šventojo Rašto užrašymo laikais svetingumas reiškė priimti kitą tokį, koks jis yra. Priimti bet kokį žmogų, nesakant: „Aš su tavimi už vieno stalo nesėsiu, nes tu man nepatinki“, arba: „Čia uždaras vakarėlis, atsiprašome, pašaliniai nepageidaujami“, ar: „Tavo charakterio negaliu pakęsti, atsiprašau, bet nenorėčiau toliau bendrauti.“ Tai nėra svetingumas, tai nėra ksenia. Taigi, Dievo meilė yra ir ksenia. Viešpats moko priimti kiekvieną žmogų tokį, koks jis yra, nevertinant, neteisiant, neskirstant žmonių.

Vienas iš tokių žmonių, kuris mane šio bei to gyvenime išmokė, buvo Vilius Orvidas. Jis kalbėdavo mažai, kaip tikras žemaitis, bet visa, ką pasakydavo, buvo labai prasminga, ir visa, ką jis pasakė, aš prisimenu. Viena iš tokių frazių buvo: „Aš neskirstau žmonių.“ Kartą jo paklausiau, ar jaunimas, kuris atvažiavo, yra ateitininkai, o jis atsakė: „Aš nežinau ir žmonių aš neskirstau…“ Žmogus nėra vertintinas pagal tai, kam jisai priklauso: ar jis ateitininkas, ar skautas, ar jis socialdemokratas, ar konservatorius… Būdamas pas Vilių Orvidą aš supratau, kad iš tiesų, visų pirma, yra žmonės. Žmogus yra daug daugiau negu tai, kam jis priklauso.

Būtent taip, ksenia prasme, su žmonėmis bendravo Jėzus, nes Jis nežiūrėjo į socialinį sluoksnį, į tautybę, pirmiausia jam buvo žmogus, trokštantis išganymo. Nesvarbu, kas jis būtų: romėnas ar graikas, žydas ar samarietis, turtingas muitininkas ar vargšas, sėdintis prie Jericho griuvėsių. Pirmiausiai Jam buvo žmonės. Ir tai yra tikrasis krikščioniškas svetingumas – priimti žmogų, nepaisant viso to, ką jam prilipdo aplinka, nepaisant visų priklausomybių, titulų ir kitų dalykų.

Keturi meilės laikai

Giesmių giesmė, kurią skaitant galima matyti, koks yra dangiškasis gyvenimas, taip pat yra ir kelrodė į Dangų. Šioje knygoje galima matyti netgi keturias pakopas, kurios veda Dangaus link. Ir tas pakopas galima įvardinti kaip išsiskyrimo žiemą, sužadėtuvių pavasarį, vestuvių vasarą ir vaisingą rudenį. Yra keturi metų laikai ir keturi meilės laikai.

Giesmių giesmė kalba apie tai, kad mūsų dvasiniame gyvenime taip pat yra tarsi keturi metų laikai: visi pradedame kelionę Dievo link, būdami dvasinėje žiemoje. Kodėl žiema?

Vaikams sakyčiau: ar matėte C. S. Lewiso „Narnijos kronikas“? Aš vis dar skaitau ir vis dar žiūriu pasakas – man jos labai patinka. Ten viskas irgi prasideda žiemą. Kai kas įsivaizduoja, kad pragaras yra karšta vieta, Lewisas sugalvojo, kad pragaras nėra karšta, bet labai šalta vieta. Pragaras yra ten, kur nėra šilumos, ten, kur nėra santykio. Ir tas šaltis kyla ne iš temperatūros svyravimų, bet iš santykio nebuvimo. Ten, kur yra bendravimas, niekada nebus šalta. Bet ten, kur yra vienatvė, ten, kur yra užsidarymas savyje, ten, kur egoizmas – ten yra tikrasis pragaras. Ir ten yra šaltis. Šaltis žmonių santykiuose. Šaltis santykyje su Dievu. Toks jis yra.

Žiema Giesmių giesmėje yra tremties, atsiskyrimo laikas. Ilgesio laikas. Bent jau Lietuvoje įprasta labai laukti pavasario. Taigi, gyvenimas šioje žemėje iš tikrųjų yra pavasario ilgesys, ilgesys gyvybės, kuri ateina iš Dievo, ilgesys tobulos vienybės ar pilnatvės, kuri yra pasiekiama vasarą, ir ilgėjimasis tos pilnatvės, kurią savo vaisiais ir gėrybėmis atneša ruduo.

 

Parengė Dalia Mackelienė ir Elena Faustina Andrulytė SF

Bus daugiau

 

Žurnalas „Kelionė“

 

 

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2019-10-09

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt