Šiame tekste tęsiamas Giesmių giesmės eilutės „Tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais“ (Gg 1, 2) komentaras, kuriame galime matyti, kokios bučinio prasmės skleidžiasi Šventajame Rašte, teologijoje ir liturgijoje. Pasak Valdo Mackelos, dieviškasis bučinys lydi mus nuo Sukūrimo iki Apkabinimo Tėvo namuose.

Bučinys teologijoje

Ką bučinys simbolizuoja Biblijoje, teologijoje ir liturgijoje? Jis turi labai daug simbolinių prasmių. Pirmiausia – kūrimo bučinys. Dievas kūrė pasaulį bučiuodamas. Psalmėje yra parašyta: „Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs, o Jo burnos alsavimu – visos jų galybės“ (Ps 33, 6). Dievas kūrė pasaulį, tardamas žodį, o žodis yra tariamas kvėpiant. Dievas tvėrė pasaulį savo žodžiu ir savo dvasia. Iš meilės. Sukurti viską iš nieko, sakant „Fiat lux“ (lot. tebūna šviesa), ir yra kūrimas per bučinį.

Tai, kad apskritai kažkas yra, – Dievo meilės ženklas. Su studentais vieną dieną diskutavome, ar Dievui mūsų reikia, ar ne. Priėjome tokią dviprasmišką išvadą, kad Jam mūsų nereikia: mes nesame Jo egzistencijos pagrindas. Jis nenusprendė: „Pridarysiu daug mažų žmogeliukų ir su jais bendrausiu.“ Dievas yra pilnatvė, Jam nieko nereikia. Bet Dievas yra meilės pilnatvė, ir dėl to Jis leido būti viskam: galaktikoms, Paukščių Takui, Saulės sistemai, planetoms, žvaigždėms, ūkams, visiems augalams, žvėriukams ir mums, – būti, nes Dievas myli. Tai Dievo meilės bučinys arba kūrimo bučinys.

Dievas sukuria, dovanodamas mums būtį, ne todėl, kad iš mūsų kažko nori. Jis nesako: „aš tave padariau, todėl dabar man dirbsi“, arba: „pateisink mano lūkesčius“. Karl Frielingsdorf knygoje „Demoniški Dievo įvaizdžiai“ labai gerai įvardija, koks Dievas nėra, ir kaip mūsų suvokimas iškreipia Jo portretą. Vienas iš tokių iškreiptų Dievo vaizdinių – tai Dievas-treneris, kuris sako: „Greičiau, daugiau, aukščiau – tavo rezultatai manęs netenkina.“ Dievas yra kantrus, Jis leidžia mums būti. Jis tiki mūsų laisvu atsiliepimu.

Dievui svarbiau nei rezultatai yra mūsų suvokimas, mūsų padėkos iš meilės veiksmas. Jei ką ir darome, tai ne tam, kad įtiktume, bet kad nors kiek padėkotume. Čia tinka palyginimas apie vaiką, kuris ateina pas tėtį ir sako: „Tėti, duok man pinigų, nupirksiu Tau dovaną.“ Toks yra ir mūsų santykis su Dievu, kuris su džiaugsmu duoda. Tėvas nesako: „Kvaily, ko čia nori išlaidauti, nereikia man tos dovanos.“ Galbūt vaikas nupirks mašinėlę, su kuria jis pats ir žais. Tėvas su džiaugsmu duos pinigų ir priims tą dovaną, kuri realiai Jam nereikalinga. Taip yra ir su mūsų darbais ir pastangomis.

Dievo pabučiavimas yra ir mūsų sudievinimo veiksmas. Tai nėra vien simbolis ar gestas – tai naujo kūrimo veiksmas. Dievas savo kvėpimu, savo lūpomis sukūrė šį pasaulį. Mes esame nauja kūryba Dievo dvasioje, ir tas naujas kūrimas padaro mus ne tik naujais kūriniais, bet ir Dievo prigimties dalininkais. Tai bučinys, kuris mus perkeičia. Nebesame tokie patys, kaip anksčiau.

Kartais sakoma: „Ko sėdi, kaip pabučiuotas?“ Kai žmogus yra pabučiuotas Dievo, jis sėdi ir be priežasties šypsosi. Man yra tekę matyti tokių žmonių, kurie niekada nenustoja šypsotis. Kai paklausi dėl ko, jie negali atsakyti. Tai tokia laimės patirtis, kada tu nežinai, kas su tavimi vyksta, bet kažkas labai esmingai keičiasi. Noras daryti kažką gera yra dieviško perkeitimo ženklas. Taip atpažįstama agapiškoji Dievo prigimtis (gr. agape – dieviškoji meilė) arba Šventoji Dvasia, kuri veikia mūsų gyvenimuose.

Galiausiai – tobulos vienybės bučinys. Jis išreiškia esminę bendrystę, todėl pirmieji krikščionys ramybės palinkėjimą išreikšdavo pabučiuodami. Negali būti taip arti žmogaus, kuriam esi neatleidęs ar kurio nemėgsti. Pirma labai giliai širdyje turi atleisti. Ne šiaip pasakyti: „bala nematė“. Turi giliai atleisti, dėkoti, kad tas žmogus yra, išgyventi troškimą jį apkabinti, priglausti, pabučiuoti, tai – vienybės išraiška. Taip yra ir santykyje su Dievu – tik visiškame atleidime mes galime būti arti Jo. Jei yra kitaip, jei nesame atleidę sau ir netikime, kad Dievas mus myli ir viską mums atleidžia, negalime būti Jo artume.

Yra ir atleidimo bučinys. Taip išreiškiamas labai intymus santykis, prašant atleidimo, lietuvių kalboje net sakoma: „Jei man dovanos, rankas ir kojas bučiuosiu.“ Bučinys – atleidimo prašymo ir susitaikymo ženklas.

Judo bučinys yra mįslė. Galbūt bučinys buvo įprastinis Jėzaus ir mokinių pasisveikinimo būdas, o Judo bučinys tapo nenuoširdumo veiksmu, parodančiu, kaip intymiausiu veiksmu galima įvykdyti didžiausią niekšybę. Tai darome ir mes, kai žalojame kitus savo žodžiais ir veiksmais. Taip nutinka, kai šventi ir geri dalykai tampa ne meilės išraiška, bet kažkuo kitu. Tą patį Šventąjį Raštą galiu naudoti ir tam, kad perskaityčiau, išgirsčiau Žodį ir pasidalinčiau, bet taip pat galiu juo vožti kažkam per galvą. Gerus dalykus ir simbolius galima panaudoti ir ne pagal paskirtį, o kai forma viena, o turinys – kitas, tada yra nedarna.

Kai linkime ramybės, lenkiamės, klaupiamės – ar mąstome, ką mes darome? Ar tai tik mechaniškas veiksmas, ar jame yra ir giliausias to veiksmo turinys? Ar iš tikrųjų suvokiu, koks aš esu Dievo akivaizdoje, kai lenkiuosi ar klaupiuosi, stoviu ar duodu ranką? Ar iš tikrųjų tikiu tuo, kai aš sakau: „Ir Dievo dvasia su Tavimi“? Labai svarbus yra sąmoningas suvokimas, ką mes sakome, ką mes darome. Ar tikrai įdedame tą turinį į savo veiksmus, žodžius, elgesį?

Judas veikiausiai ne dėl trisdešimties sidabrinių Jėzų išdavė, nes finansiškai tai neapsimoka. Jei Judas būtų buvęs godus, jis tikrai būtų prašęs daugiau, o tai – labai nedidelė kaina. Be to, Judas nėra absoliutus niekšas, nes jis gailėjosi. Gal netinkamu būdu, ne taip, kaip Petras. Lietuvių kalboje gailestį mes suprantame kaip savigraužą. Atgailauti – tai save kankinti, graužti, visaip savęs gailėti. Tikrąja to žodžio prasme, gailestis yra pasikeitimas, santykio atkūrimas, kuris visai nesusijęs su graužatimi ir savęs bei kitų kankinimu. Šiuo atveju Judas gailėjosi, netobulai gailėjosi, bet sakė: „Aš išdaviau nekaltą kraują“ (plg. Mt 27, 4).

Prisiliesti prie esmės

Giesmių giesmės pradžioje tas pats žodis viename sakinyje pasirodo tris kartus. Užuot pasakiusi „pabučiuok“, Mylimoji sako: „tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais“ (Gg 1, 2). Kodėl „tebučiuoja bučiniais“ ir kodėl prideda „lūpų“? Teresė Avilietė komentuoja, kad tokiam prašymui reikia labai nedaug žodžių, o žodžių kažkodėl yra per daug. Tą patį pastebi ir šv. Bernardas, kuris sako, kad šiuose žodžiuose yra kažkokia mįslė. Vienas būdas perskaityti šią mįslę yra judėjimas nuo troškimo iki pilnatvės. Judėjimo nuo troškimo iki pilnatvės tema yra viena pagrindinių Giesmių giesmėje. Galima matyti, kad kiekvienas žodis: „tebučiuoja“, „lūpų“, „bučiniais“ – yra tam tikras kilimas arba judėjimas aukštyn. Troškimo aistra su kiekvienu žodžiu stiprėja. Vienas dalykas yra pasakyti „noriu“, o kitas dalykas – sakyti: „noriu, noriu, labai noriu“. Kuo stipresnis troškimas, kuo didesnė aistra, tuo daugiau žodžių išsakoma.

Tam tikrą judėjimą galima matyti ne tik stiprumo, bet ir intymumo prasme. Štai Jis, štai Jo pabučiavimas, štai Jo lūpų pabučiavimas. Čia galima matyti judėjimą nuo Senojo Testamento prie Naujojo, nuo Senosios sandoros prie Naujosios. Tai yra judėjimas iš išorės į vidų – nuo to, kas regima, link to, kas neregima, nuo išorinių dalykų prie vidinių dalykų. Tai – judėjimas prie esmės. Štai – Dievas, štai – Jis mane myli, ir tada suvoki: štai kokia yra Jo meilė. Tai prisilietimas prie pačios esmės. Drauge tai perėjimas nuo troškimo prie tikrovės.

Trokšti ir ieškoti yra gerai, nes kuo daugiau mes trokštame, kuo daugiau mes ieškome, tuo daugiau dieviškosios tikrovės galime atrasti. Kaip pedagogas galiu pasakyti, kad sunkiausia yra su tais studentais, kurie nieko nenori. Ne su tais, kurie triukšmauja, bet su tais, kurie nieko nenori išmokti. Tokie studentai nori tik pabūti ir paskui – kuo greičiau eiti namo.

Netgi troškimai, kurie iš karto nepataiko į tikslą, nėra blogi. Pavyzdžiui, jei žmogus turi didelę aistrą, bet ta aistra nukreipta ne ta linkme, yra didelė tikimybė, kad paskui jis tą taikiklį pakoreguos. Jeigu žmogus labai trokšta meilės, yra didelė tikimybė, kad kelis kartus nudegęs jis atras tą meilę, kuri gali jį iš tikrųjų padaryti laimingą. Jeigu žmogus ieško tiesos, iš tiesų labai trokšta tiesos, yra tikimybė, kad paprotestavęs ir pamaištavęs jis atras tikrosios tiesos šaltinį.

Taigi, čia mes matome, kaip yra pereinama nuo troškimo prie tikrovės, kaip tai, kas užgimsta širdyje, tampa tikrove.

Į pilnutinę bendrystę

Anot šv. Bernardo, trejopas kalbėjimas apie Mylimojo pabučiavimą atspindi skirtingus dvasinio gyvenimo etapus. Kokie tai etapai? Kaip sako šv. Bernardas, pirmasis etapas yra atsivertimas: atsivertimo metu siela tegali bučiuoti Viešpaties kojas, kaip nusidėjėlė, prašiusi atleidimo arba šiuo veiksmu tiesiog meldusi pasigailėjimo (plg. Lk 7). Kai atsigręžiame į Dievą ir prašome Jo atleidimo, mes tegalime bučiuoti Jo kojas. Kai Viešpats tampa sielos bičiulis, seka bičiuliškas rankos pabučiavimas. Dabar taip nedarome, bet anksčiau rankos bučiavimas buvo draugiškumo, kuris nereiškia jokio didesnio artimumo, ženklas. Galiausiai, giliausią bendrystę išreiškia pabučiavimas lūpomis, kuris iš tikrųjų yra Mylimojo pabučiavimas. Tai yra trys krikščioniško gyvenimo etapai: atsivertimas, bičiulystė ir pilnutinė bendrystė su Mylimuoju, kuri išreiškiama Giesmių giesmės žodžiais: „tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais.“

Stiprėjimą išreiškia tam tikras judėjimas iš apačios į viršų, kilimas. Ir Evangelijose galima matyti tokį santykio pasikeitimą, kada Jėzus mokiniams sako: „Jau nebevadinu jūsų tarnais <…>. Jus aš draugais vadinu“ (Jn 15, 15). Ta draugystė auga į vis didesnę bendrystę Dievo meilėje. Nors seniai praeityje liko tie laikai, kada moterys laukdavo mylimojo, žiūrėdavo pro langelį, kada jis atjos ir užsuks (dabar jos tiesiog eina ir susiranda pačios), bet santykyje su Viešpačiu mes visi esame nuotakos. Ir negalime būti tokios nuotakos, kurios eina pas Jėzų ir sako: „Jėzau, mes dabar draugausim.“ Jėzus yra tas, kuris ateina, nes tokią meilę gali dovanoti tik Jis. Mes esame tie, kurie priima, todėl negalime sakyti, kad mūsų santykis su Dievu yra lygiavertis: mes mylime Dievą, Dievas myli mus. Netgi ta meilė, kuria mes mylime Dievą, yra Jo paties dovanota, todėl šv. Bernardas išmintingai įspėja: „O šventoji siela, luktelk: Jis yra tavo Viešpats, todėl nepulk Jo bučiuoti, nes Jis pats Tave pabučiuos“; „O Tu šlovink Jį, savo Viešpatį, su Tėvu Jo ir Šventąja Dvasia.“

Tai nereiškia, kad mes turime būti pasyvūs, kad nieko nereikia daryti. Mums svarbiausia – budinčio žmogaus, pasiruošusio atsiliepti, laikysena. Tereikia būti atviromis rankomis. Tokia yra ir liturginio gesto – ištiestų rankų – prasmė: tai rankos, pasiruošusios priimti. Tad ir mūsų laikysena Dangiškojo Tėvo akivaizdoje – pasirengimas priimti.

Renkuosi viską!

Giesmių giesmės pradžia nurodo į patį giliausią Mylimosios troškimą – Mylimoji netrokšta nieko daugiau kaip… visko. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė sakė: „Aš renkuosi viską.“ Žvelgdami į Giesmių giesmę, matome tą prototipą. Beje, Giesmių giesmė buvo ta knygą, kurią Kūdikėlio Jėzaus Teresė su didžiule aistra skaitė, komentavo ir sėmėsi iš jos įkvėpimo. Giesmė skatina rinktis viską.

Kaip pastebi šv. Bernardas, mylimoji neprašo visagalio Mylimojo laisvės, išgelbėjimo arba išvadavimo – to, ko mums tikrai reikia, nes turime visokių rūpesčių ir bėdų. Mums, katalikams, sunkiai suprantami žodžiai: „išgelbėjimas“, „išganymas“ arba „išvadavimas“. Juos išgirdus, paprastai prieš akis iškyla tokie pastoraliniai vaizdai: Jėzus Ganytojas gano savo aveles, aš – avelė, o jeigu labai pasiseka, Jis neša mane ant pečių. Bet žodis „išgelbėjimas“ arba „išvadavimas“ turi labai konkrečią reikšmę.

Žmogus, kuris nebuvo atsidūręs nelaisvėje, nesuvoks, koks yra begalinis laisvės troškimas. Tas, kuris nesėdėjo kalėjime, nežino, koks gaivus yra laisvės oro gurkšnis. Bet tai labai gerai žino žmonės, kurie turi priklausomybių. Žmonės, kurie buvo priklausomi nuo kokių nors negerų dalykų ir kurie žino, kaip sunku pasiekti laisvę ir kokios ypatingos pagalbos reikia, suvokia, ką iš tiesų reiškia išlaisvinimas, išgelbėjimas, išvadavimas. Kai esi situacijoje, kurioje nieko negali su savimi padaryti, kai labai norėtum jaustis gerai, labai norėtum būti laimingas, norėtum, kad viskas tavo gyvenime pasikeistų, bet neturi nei jėgų, nei supratimo, kaip tai padaryti, ir staiga, per akimirką, viskas pasikeičia – tai yra dovana. Tai yra laisvės dovana, malonės dovana, kai tu pats nieko nepadarei ir viską gavai.

Vis dėlto mylimoji neprašo laisvės. Ji žvelgia toliau. Mylimoji nesako: „išgydyk mane“ ar „išlaisvink mane, išvaduok mane“. Taip pat ji neprašo dovanų. Kai meldžiamės, mūsų malda labai dažnai sukasi apie tai, ko mums reikia. Tos dovanos gali būti žemiškos arba dangiškos. Dievo prašome įvairių dalykų, visokių dovanų, suvokdami savo poreikius. Bet Giesmių giesmės mylimoji dovanų neprašo. Ji neprašo išvadavimo iš blogų dalykų, ji neprašo ir gerų dalykų, netgi paguodos žodžių. Tai yra didinga – neieškoti netgi paguodos. Kai būna sunku, kai ateina suspaudimo dienos, kai tiesiog skauda ir nieko negali padaryti su tuo skausmu, tuomet neprašyti: „Dieve, noriu vėl gerai jaustis“, – tai yra daug. Iš to atpažįstama tikra meilė, arba tikras santykis Aš-Tu. Tuomet Tu yra svarbesnis netgi už tai, kad aš blogai jaučiuosi.

Mylimoji įvardina vienintelį dalyką: „Noriu Tavo pabučiavimo.“ Iš Mylimojo ji nesitiki nieko kito, tik meilės. Tai yra meilės santykio paradoksas: jei ieškai to, kas svarbiausia, gausi ir visa kita. Jeigu ieškosi visų dalykų ir pamirši svarbiausią, greičiausiai neteksi visko arba tai neteiks džiaugsmo. Tai siejasi su Jėzaus žodžiais apie Karalystės ieškojimą: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mt 6, 33). Jeigu tikėjime ieškosime ne savęs, ne dovanų, ne paguodos, netgi ne išlaisvinimo, bet Dievo, Jo meilės ir Jo Artumo, visa kita ateis savaime: ir paguoda, ir išlaisvinimas, ir visos dovanos, kurias Dievas nori mums duoti. Krikščioniško tikėjimo ir krikščioniškos meilės tobulumas yra mylėti dėl pačios meilės.

Apie tikruosius motyvus

Buvo metas, kai mokiausi universitete, tuomet skaičiau labai daug psichologinių, ir netgi Zigmundo Froido, psichoanalizės tėvo, knygų. Galiu sakyti, kad skaitydamas jo tekstus, patyriau labai geras rekolekcijas, nes staiga suvokiau, kad daugelyje mano veiksmų yra susipynę daugybė skirtingų motyvų. Supratau, kad aš save patį labai dažnai apgaudinėju: sakau, kad darau kažką dėl to, kad myliu žmones, bet iš tiesų – man reikia dėmesio.

Vienas iš evangelinio tyraširdiškumo, kurį laimina Jėzus Kalno pamoksle, aspektų yra turėti gryną motyvą – suvokti, kokie motyvai mane veda. Ar tai darau iš nesavanaudiškos meilės, ar noriu užsidirbti kreditų dangui, ar noriu patikti žmonėms, ar man reikia dėmesio, ar dar turiu kokių nors motyvų? Ši savistaba yra labai geras dalykas. Tai yra bruožas, kurį turėjo pal. arkivysk. Jurgis Matulaitis, jo „Užrašuose“ yra labai daug tokios savistabos. Pavyzdžiui, pal. Jurgis įvardina, kad yra labai taikus žmogus ir klausia savęs, ar tai yra jo dorybė. Tuomet palaimintasis padaro išvadą, kad yra malonus, bendraudamas su kitais žmonėmis, ne dėl to, kad tai skatintų daryti begalinė meilė žmonėms, bet todėl, kad bijo konfliktų. Bijo pasakyti tiesą žmonėms, nes, jeigu sakys tiesą, sugadins su jais santykį.

Kaip giliai galima pažvelgti į savo širdį, kad suvoktum, jog net toks geras dalykas, kaip buvimas maloniam su kitais žmonėmis, realiai gali slėpti tikrą nemeilę tiems žmonėms, nes tikroji meilė yra sakyti tiesą su meile. Ne būti maloniam ir galvoti: „Aš esu šventas, nes aš kenčiu, jūs – niekšai.“ Bet pasakyti tiesą su meile: „Aš tave myliu, bet tai ir tai yra blogai.“

Būtent to galima mokytis ir iš Giesmių giesmės mylimosios – atrasti tikrąjį motyvą: kodėl aš tikiu, kodėl darau vieną ar kitą dalyką, kodėl meldžiuosi, kodėl darau ką nors dėl Dievo Karalystės? Kokie yra tikrieji mano motyvai: ar kažko tikiuosi, ar veikti mane skatina, kaip ir turėtų būti, ta meilė, kuria Dievas myli mus ir kurią mes turėtume atspindėti? Tikrasis šventumas yra ne tam tikros savybės, bet Dievo atspindys mumyse. Šventumas – leisti, kad Dievas veiktų per mus ir kad Jo šventumas mus pašventintų.

Trejybės paveikslas

Bažnyčios Tėvai ir mokytojai nuo Origeno iki šv. Bernardo pirmojoje Giesmių giesmės eilutėje mato ne tik išaukštintą meilės troškimą, ne tik atsidavimo Dievui pakopas, bet ir patį Trejybinį Dievą. Kol kalbame apie savo troškimus, apie savo tobulėjimą, mes vis dar kalbame apie save, o ne apie Dievą. O kai pradedame matyti Trejybę, nematydami savęs, tai ir yra grynoji kontempliacija – būti Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios akivaizdoje, negalvojant apie save, bet tiesiog žvelgiant į Jį, į Trejybės slėpinį.

Ši eilutė yra lyg pranašystė apie Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Pavyzdžiui, Pradžios knyga buvo parašyta tada, kai tikėjimo į Dievą kaip Švč. Trejybę net neįžvelgtume, bet krikščionis čia mato Trejybės veikimą. „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų. Tuomet Dievas tarė: „Tebūnie šviesa!“ (Pr 1, 1–3). Dievas, Jo Dvasia (arba vėjas iš Dievo) ir Dievo tariamas Žodis – čia yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia.

Nėra taip, kad Tėvas tik kuria, Sūnus tik atperka, o Šventoji Dvasia tik pašventina. Kai veikia Dievas, visuomet veikia Švč. Trejybė: kūrime pagrindinis, be abejo, yra Dievas Tėvas, kuris yra visa ko pradžia, bet Jis kuria savo Žodžiu ir savo Dvasia; atperka Sūnus, bet Jis veikia ne vienas: Sūnus yra Tėvo atspindys ir Jis daro tai, ką mato darant savo Tėvą. Be to, Sūnus veikia ne pats vienas, bet Šventosios Dvasios galia ir jėga; ir Šventoji Dvasia, kuri yra Dievas su mumis, Šventoji Tiesos Dvasia, Patepimo Dvasia, yra ne tik vienintelis Trejybės asmuo, likęs su mumis. Evangelijoje pagal Joną sakoma: „Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14, 22). Tas, kuris turi Dvasią, turi ir Sūnų, ir Tėvą. Jeigu Dievo Dvasia gyvena mumyse, tai ir Sūnus yra su mumis, ir Tėvas yra mumyse, ir mes esame Dievuje.

Pagal tą pačią analogiją galima žvelgti į Giesmių giesmės pradžią: „tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais“. Komentatoriai sako, kad tas, kuris bučiuoja, yra Tėvas, nes Jis yra visa ko pradžia. Kaip kūrimas vyksta Dievo lūpomis tariant žodį ir kvėpiant Dvasią, taip ir čia Tėvas yra pradžia, Jis minimas pirmas.

Trejybę atvaizduoja Andrejaus Rubliovo ikona. Yra du aiškinimai, kur yra Švč. Trejybės asmenys. Vienas klasikinis, kitas neklasikinis: pagal Pavelo Evdokimovo ir Vladimiro Loskio aiškinimą, kiekvienas iš ikonoje vaizduojamų angelų gali būti ir Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia. Tai ženklas, kad Tu negali pagauti Dievo. Jis vaizduojamas ne taip, kaip mums įprasta: vyras su ilga barzda, vyras su trumpesne barzda ir balandis. Net ketverių metų vaikas ten atskiria, kur yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia. O čia mes negalime iki galo suprasti.

Rubliovo ikonos schema yra ratas – dieviškumo simbolis. Trys angelai suformuoja ratą, kuriame yra judėjimas. Galima sakyti, kad Trejybė yra šokis. Teologinis terminas, nusakantis bendrą trijų asmenų veikimą – gr. Perichorezis, reiškia šokti, sukantis rateliu arba sukantis drauge. Tai yra dieviškoji gyvybė arba dieviškasis gyvenimas, kuris statiškoje ikonoje nuolatos sukasi. Šventoji Dvasia – vienintelis iš angelų, kuris vienu pirštu paliečia stalą: kuris liečia šį pasaulį, paliečia mus. Šventoji Dvasia dar vadinama Dievo pirštu arba Dievo rankos galybe, tai yra tas, kuris vienu pirštuku paliečia mus. Taigi, Dievo pagauti neįmanoma. Galima būti tik įtrauktam į šitą dieviško šokio arba Dievo sukimosi sūkurį. Dievas yra visuomet pradžia, Jis – visos meilės šaltinis.

Beje, dar vienas aiškinimas yra pagal žvilgsnius. Tėvas yra tas, iš kurio kyla Sūnus ir Šventoji Dvasia. Yra du kilimai – Sūnus ir Dvasia kyla iš Tėvo. Tas angelas, į kurį kiti žiūri, yra visa ko pradžia. Tėvas yra meilės šaltinis, ir visos dovanos, visos gėrybės kyla iš Tėvo. Netgi pačia pirmine prasme, arba iš pat pradžių, krikščionys melsdavosi: „Garbė Dievui“ taip: „Garbė Tėvui per Sūnų Šventojoje Dvasioje.“ Kartais dar galima išgirsti tokius atgarsius Mišių liturgijoje, ypač, kai naudojami labai seni liturginiai tekstai. Sakoma: „Garbė Tau, Tėve, per Sūnų Šventojoje Dvasioje.“ Paulius savo laiškuose kartais irgi naudoja tą Trejybinę formulę.

Tėvas yra tas, iš kurio viskas kyla per Sūnų ir Šventąją Dvasią. Šventoji Dvasia mus veda per Sūnų atgal pas Tėvą, ir taip tas ratas užsidaro. Tada, kai sakome: „Garbė Dievui Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai“, – mes matome šalia savęs Trejybės asmenis. Tuomet mes jau esame įtraukti į Trejybės gyvenimą.

Kodėl ilgainiui malda pasikeitė? Atsirado žmonių, kurie pradėjo aiškinti: Tėvas yra labiau Dievas, Sūnus – mažiau Dievas, o Šventoji Dvasia – vos vos. Tada didieji Bažnyčios Tėvai – Bazilijus, Grigalius Nazianzietis – šiek tiek pakeitė maldos formulę ir dabar turime tokią.

Neišdildoma žymė

Sūnus yra burna. Kaip rašo Ignotas Antiochietis, vienas iš pirmųjų Bažnyčios Tėvų, ir kaip tuos tekstus komentuoja Hansas Unsas Fon Baltazaras, Jėzus yra Žodis iš Dievo tylos. Tėvas yra begalinė tyla. Tai yra Dievo vardas, kuris nepasirodo Naujajame Testamente, bet yra surandamas kituose to paties laikotarpio krikščionių raštuose. Jeigu Dievas pats neprabiltų, mes apie Jį nieko nežinotume. Dievas turi pats save apreikšti, kad mes apie Jį žinotume. Tas Dievo apreiškimas, arba Dievo burna, yra Jo vienatinis Sūnus.

Net tada, kai Dievas kalbėjo per pranašus, per išminčius, per regėtojus, netgi ir tada Dievas kalbėjo savo Žodžiu, tik netiesiogiai. Kas įkvėpdavo pranašus pranašauti, išminčius mokyti, kas suteikdavo regėjimus Senosios Sandoros mistikams? Tai tas pats Dievo Žodis prakalbindavo juos. Jėzuje Kristuje tas Žodis tapo Kūnu. Dėl to Sūnus yra burna, Sūnus yra lūpos. Evangelijoje pagal Matą sakoma: „Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė“ (Mt 5, 1–2).

Mylimasis yra lūpos. Ir visa, ką mes žinome apie Dievą, yra atėję iš mylimojo Sūnaus lūpų. Kaip sako Grigalius Nisietis, Mylimojo burna yra šaltinis, iš kurio teka amžinojo gyvenimo žodžiai. Jo lūpos yra versmė. Tai primena mokinių klausimą: „Viešpatie, pas ką mes eisime, tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jn 6, 68). Jėzus yra tas, kuris taria Amžinojo gyvenimo žodžius. Jėzus yra tas, kuris sako: kas trokšta, teateinie ir tegeria (plg. Jn 7, 37).

Kristaus mokymas labai dažnai lyginamas su gyvuoju vandeniu arba gyvybės vandeniu, kuris teikia gyvenimą, todėl, jeigu siela trokšta, ji gali suvilgyti savo lūpas šaltinyje, iš kurio trykšta gyvasis vanduo. Mus atgaivina gyvasis Jėzaus mokymo vanduo, ir todėl Mylimoji Giesmių giesmėje sako: tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais. Tai yra tarsi prašymas: atgaivink mane, suvilgyk mano lūpas gyvybės vandeniu.

Taigi, yra tas, kuris bučiuoja, yra lūpos ir yra bučinys. Šventoji Dvasia yra tas prisilietimas, pats bučinys. Nors balandžio simbolis yra visuotinai įsigalėjęs, tai tik vienas iš daugybės Šventosios Dvasios simbolių (vėjas, ugnis, vanduo, vardas Ruach, išmintis), nes jos neįmanoma nusakyti, neįmanoma pagauti. Ir bučinys gali būti Šventosios Dvasios simbolis. Kaip ir įspaudas, kuris įspaudžia mūsų sielose neištrinamą žymę.

Kai, būdamas dar jaunas krikščionis, eidavau į bažnyčią, dar buvo populiaru bučiuoti Nukryžiuotąjį, kuris yra prie įėjimo. Matydavau raudonas Jo kojas ir nesuprasdavau: argi čia toks meninis sprendimas? Reikėjo kelerių metų, kol suvokiau, kad čia greičiausiai lūpdažio žymės… Tai pavyzdys, kaip atsitinka, kad nuo pabučiavimo lieka neišdildoma žymė. Apie tokią neišdildomą žymę Paulius kalba laiške Romiečiams: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Dievo meilė yra dovanota mums per Šventąją Dvasią. Ji gyvena mumyse. Ir jeigu aš bent truputėlį myliu, tai myliu ne dėl to, kad esu labai geras žmogus, bet dėl to, kad turiu Dvasios dovaną, kuri yra ta žymė mano sieloje. Vienas iš pačių tikriausių krikščionio požymių ar ženklų, iš kurių galima atskirti krikščionį (nebūtinai žuvytė ant automobilio, rožinis, kabantis ant kaklo ar ant veidrodėlio, netgi ne kryželio nešiojimas), tikroji krikščionio žymė yra… kaip žmogus myli.

Kartais darau sau tokį testą: galvoju, paprastai visi žmonės aplink mane žino, kad aš krikščionis, bet jeigu jie nežinotų, ar mano gyvenimas, mano elgesys kažkaip tai liudytų ? Jėzus sakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Tikrasis krikščionio požymis, arba tikrasis krikščionio ženklas, yra ypatingas santykis, ypatingas bendravimo būdas, galintis kilti tik iš Šventosios Dvasios, kuri mums duota.

Trejybės centre

Bučinys, kuris amžinybėje jungia Tėvą ir Sūnų, jau dabar mus sujungia su jais. Būtent per Šventąją Dvasią, kuri paliečia mus ir pasaulį, esame įtraukiami į Švč. Trejybės gyvenimą. Jėzus savo kunigiškos maldos pabaigoje prašo būtent tokios žymės ir tokios meilės: „kad meilė, kuria mane pamilai, būtų juose ir aš būčiau juose“ (Jn 17, 26). Čia galima dėti lygybės ženklą: bučinys yra ta pati meilė ir ta pati Šventoji Dvasia, tas pats dieviškasis gyvenimas, ta pati gyvybė, tas pats gyvybės, gyvenimo vanduo ir tai, per ką mes esame įtraukiami, įvedami į trejybinio gyvenimo slėpinį arba intymumą.

Vieninteliai lietuviai žegnojasi: „Vardan Dievo Tėvo…“, visose kitose kalbose yra: „Vardan Tėvo…“ Tik lietuviai prideda žodį „Dievo“ ir filologai sako, kad tai greičiausiai atėjo iš tų laikų, kada Lietuvoje buvo paplitę arijonys – tie, kurie sakė, kad tik Tėvas yra Dievas, o Sūnus ir Šventoji Dvasia yra mažiau dievai, todėl labai svarbu daryti pauzę po „Vardan Dievo“.

Kryžiaus ženklas reiškia ne tik tai, kad esam nukryžiuoti kartu su Kristumi, kad su Kristum krikšte numirę ir prisikėlę naujam gyvenimui, bet, dar svarbiau, tai yra ženklas, kad aš esu krikščionis dėl to, kad gyvenu Trejybėje. Krikščioniško gyvenimo esmė yra būti Trejybės centre: būti tarp Tėvo, Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Kad Tėvas apgaubtų mane, ir aš gyvenčiau Dievo duotoje bendrystėje. Ta bendrystė vėliau tampa tuo, ką mes vadiname Bažnyčia – tai yra bendravimas Tėvuje, Sūnuje ir Šventojoje Dvasioje, kuris tampa mūsų žemiškąja šeima arba žemiškąja bendruomene – Bažnyčia.

Bučinys amžinybei

Galima įžvelgti ir kitas šio pabučiavimo prasmes. Pavyzdžiui, kai priimame Komuniją, įvyksta šitos eilutės išsipildymas. Ne tik valgome duoną ar geriame kraują, bet Kristus liečia mūsų lūpas. Eucharistiją galima suvokti kaip bučinį, ir tokie Bažnyčios Tėvai, kaip Kirilas Jeruzalietis ir Augustino mokytojas Ambraziejus, savo velykinėse katechezėse moko, kad tas ugningas mylimosios troškimas („tebučiuoja jis mane savo lūpų bučiniais“) išsipildo labai greitai – kiekvieną kartą, kai dalyvaujame šv. Mišiose, Kristus paliečia mūsų lūpas. Tikras kūnas ir tikras kraujas paliečia tikrą mūsų kūną ir kraują ir įvyksta tarsi pabučiavimas. Kirilas sako: kada Kristaus kūnas paliečia jūsų lūpas, tuomet mylimosios troškimas išsipildo jumyse, tegul jis bučiuoja jus savo lūpų bučiniais. Meilės vienybė išsipildo Dvasioje. Tai yra tas comunio – vienybė, bendrystė, bendrumas. Komunija iš tiesų yra vienybės ženklas, vienybės su Kristumi ir vienybės tarpusavyje ženklas, tarsi Dievo malonės pabučiavimas.

Be to, yra keistas jausmas ir keistas ilgesys, kuris išsipildo tiktai amžinybėje. Pagal apibrėžimą, Dangus yra vieta, kur visi galvoja, kad yra labai gerai, bet niekas nenori greitai ten pakliūti. Tačiau šventųjų gyvenimuose matome, kad kai kuriuos buvo labai sunku sulaikyti čia. Netgi šv. Paulius Naujajame Testamente sako, jog jau norėtų būti su Viešpačiu, bet dėl brolių dar pabus čia, dar pakentės. Tai visiškai kitoks mąstymo būdas – veržiamasi į Dievą, trokštama būti pilnai vienybėje, ir buvimas žemėje yra tarsi lūkuriavimas: „gal jau galėčiau eiti?…“

Kai kurie žmonės iškeliauja pakankamai anksti. Yra didelių šventųjų, kurie gyveno mažiau nei 30, 40 metų – Teresėlė, Pranciškus… Daugelis mirė labai anksti. Ar todėl, kad jie save alino, kankinosi, blogai maitinosi, mažai miegojo, daug meldėsi, dalino save, sudegė kaip žvakės? Ne. Atsakymą atradau viename rusų filme („Taina smerti“, rus. Тайна смерти, 2009 m.), kuriame ortodoksų kunigas sako, kad mūsų tikslas čia, žemėje, nėra kuo ilgiau pagyventi arba kuo smagiau praleisti laiką, perskaityti daug knygų, padaryti kuo daugiau gerų darbų… Pasak jo, mūsų gyvenimo žemėje tikslas yra prisirpti. Kaip obuoliai prisirpsta. Tie, kurie prisirpsta, krenta. Kai kurie sirpsta labai ilgai, o kai kurie prisirpsta labai greitai. Šis ortodoksų šventikas sako, kad tai, jog kai kuriuos Dievas pasišaukia labai greitai arba tarsi ne laiku, gali būti ženklas, kad tam žmogui nebėra čia ką veikti. Mūsų buvimas čia, žemėje, yra jau ir dar ne: jau lyg ir Dangaus Karalystėje, bet dar ne visiškai Danguje. Ir pats giliausias troškimas yra visiškas tos Karalystės išsipildymas.

Pats paskutinis pabučiavimas yra mirties pabučiavimas. Jį galima priimti kaip žemiško gyvenimo arba viso to, kas trunka šiapus, pabaigą, bet į mirtį galima žvelgti ir kaip į prisilietimą iš amžinybės. Mirtis yra Viešpaties meilės pabučiavimas – visiškai vienybėje. Po to jau kelio atgal nėra: jūs jau esate saugiai ir visiems laikams amžinybėje. Tokiu būdu mirties arba mirties angelo prisilietimą galima suvokti kaip Dievo meilės bučinį.

Vis galvojau, kaip Jėzus pasitiks mus ten iš anapus, ir man kyla įtarimas, kad taip pat pabučiavimu. Tai yra pirmas dalykas, kurį mes sutiksime Ten… Įvairiai sakoma: bus tuneliai, pievos, Petras su vartais… Bet man atrodo, kad mūsų laukia pabučiavimas.

 

Parengė Dalia Mackelienė ir Elena Faustina Andrulytė SF

Bus daugiau

Žurnalas „Kelionė”