Sekmadienio šv. Mišios yra visos bendruomenės, visos parapijos šventė, todėl natūralu, jog į šį aktą įtraukiami ir vaikai, parapijos puošmena.

Liturgija gali padėti ugdyti vaiko religinį gyvenimą, tačiau įprasta šv. Mišių liturgija yra nepritaikyta vaikų supratimui ir šį vaidmenį atlieka minimaliai. Kristaus įvykis yra paslėptas po vaikams nesuprantamomis išraiškomis, žodžiais ir ženklais bei simboliais. Nesuprantami dalykai vaikams gali sudaryti įspūdį, jog liturgija yra kažkas magiško, jog Dievas yra labai toli, neprieinamas, ir bendrauti su Juo yra labai sunku.

Vaikystės laikotarpio patyrimas labai svarbus tolimesnėje vaiko formacijoje, nes vaikams yra būdingas religinis imlumas. Nėra abejonės, kad vaiko ir suaugusiojo supratimo ir patyrimo lygis ir būdai skiriasi. Vaikai savitu būdu, kitaip nei suaugusieji, kuria savo sampratą apie juos supantį pasaulį bei tikėjimą. Vaikai gyvenimą patiria „dabar”, jie gyvenimą gyvena, o ne apie jį mąsto. Vaikai operuoja ne sąvokomis, o vaizdiniais, susikuria savitus paveikslus, savitą įspūdį ir supratimą. Jų mąstymas yra konkretus, abstrakti teologinė kalba jiems yra neprieinama ir nieko nesakanti. Vaikų gyvenimas yra kitoks negu suaugusiųjų, taigi ir jų krikščioniškas gyvenimas turi būti vaikiškas.

Per šv. Mišias vaikai jaučia bendruomenę, todėl liturgijos šventimas kartu su parapijos tikinčiaisiais gali padėti ugdyti pačios liturgijos ir bendruomenės sampratą bei pojūtį. Vaikai liturgiją turėtų suvokti kaip suaugusiųjų aktą, į kurį jie yra palaipsniui įtraukiami. Nors jie negali taip kaip ir suaugusieji dalyvauti šv. Mišių šventime, tačiau dalyvavimas šv. Mišiose kartu su suaugusiais, o ypač tėvais, yra labai svarbus krikščioniškame vaikų ugdyme. Nereikia norėti, kad vaikai iš karto pilnai suvoktų šv. Mišių slėpinį. Vaikai jaučia ir suvokia simbolius lengviau negu suaugusieji, tad nėra reikalinga per šv. Mišias vaikams viską išaiškinti. Ženklai bei simboliai jiems kalba patys, vaikai juos jaučia savo sugebėjimu stebėtis ir domėtis. Juk į bažnyčią vaikai susirenka pirmiausia melstis, o ne mokytis, todėl svarbu leisti jiems stebėti ir išgyventi liturgiją.

Kalbant apie vaikų vietą bažnyčioje, visada svarbu juos kviesti į bažnyčios priekį, kad galėtų viską aiškiai matyti ir girdėti bei aktyviai dalyvauti. Vaikai turi būti kuo arčiau altoriaus, nes artumas ir familiarumas koncentruoja dėmesį bei iššaukia natūralų atsaką. Šv. Mišių šventimas turi duoti peno vaikų išgyvenimams ir skatinti naujus įspūdžius. Dalyvaudami liturgijoje kartu su suaugusiais, vaikai gali patirti, jog šv. Mišios yra džiaugsmingas įvykis, skirtas taip pat ir jiems, o ne tik suaugusiems.

Pagrindinį vaidmenį šv. Mišių su vaikais šventime atlieka kunigas. Paprastai vaikai kunigą mato kaip tam tikrą mistinę būtybę, laiko jį visa žinančiu, neklystančiu ir turinčiu ypatingą ryšį su Dievu. Kunigas yra asmuo, galintis sukurti šventišką ir šeimynišką atmosferą. Šv. Mišiose, kur dalyvauja daug vaikų, kunigas turi galimybę kreiptis į vaikus savais žodžiais. Aiškus, konkretus, draugiškas kunigo kalbėjimas gali lengviau pasiekti vaikų širdis.

Labai svarbią tarnystę šv. Mišių liturgijoje turi muzikinė grupė. Muzika ir giedojimas vaidina ypatingą vaidmenį, kadangi vaikams būdingas pomėgis muzikai. Pastoracinėje praktikoje žinoma, jog muzikos dėka įmanoma nesunkiai suburti vaikus, juos tai domina ir gali patraukti. Muzika yra būdas vaikams melstis iš širdies. Giedojimas padeda nurimti ir susikoncentruoti į liturginius veiksmus, todėl pageidautina, kad chore giedotų ir grotų kiek tai įmanoma ir patys vaikai. Muzika vaikams natūraliai provokuoja judesį. Giesmėse naudojant žodžius paryškinančius gestus, natūralus vaikų poreikis judėti nebus slopinamas, bet išnaudojamas gilesniam liturgijos išgyvenimui.

Švenčiant Eucharistiją vaikams paskirstomos įvairios pareigos, kuo labiau įtraukiant juos į aktyvų dalyvavimą. Pirmiausiai vaikai įtraukiami per giedojimą. Jie taip pat gali dalyvauti atėjimo ir atnašų atnešimo procesijose. Toks dalyvavimas procesijose padeda vaikams pajusti bendruomeniškumo esmę. Vaikai taip pat gali skaityti skaitinius, bendruomeninę maldą, padėką po Komunijos.

Šv. Mišios – šventė. O kas tai yra šventė? Tai proga, kada vaikai jaučiasi laimingi ir išreiškia savo džiaugsmą. Šventės atmosferai sukurti padeda pasiruošimas šv. Mišioms (giesmių bei skaitymo repeticijos, apsirengimas liturginiais rūbais). Kai į pasiruošimą įtraukiami vaikai, tuomet jie nesijaučia esą tik stebėtojai, jiems šv. Mišios tampa savos, yra vaikų šventimas, o ne renginys, kurį jiems paruošė suaugusieji.

 

 

Pagal kun. G. Blužo teologijos bakalauro darbą „Šv. Mišių su vaikais liturgijos ypatumai ir jų pastoracinė svarba” parengė s. Liudvika – R. Lukoševičiūtė, teologijos bakalaurė, socialinio darbo magistrė