Trumpos istorijos


a- A+

Kai prabyla Tiesa

Kartą gyveno labai gabus pamokslininkas, kuris mokėjo gražiai kalbėti, tačiau pats buvo gan tūžmingo ir greitai užsiplieskiančio būdo. Laikui bėgant, jis pastebėjo, kad mažai kas po pašnekesio su juo ima keisti savo gyvenimus. „Gal man geriau vertėtų pasirūpinti savimi, atsikratyti trūkumų ir pasistengti elgtis taip, kaip pamokslauju“, – pagalvojo jis.

Nuo tos akimirkos pamokslininkas nustojo daug kalbėti, ir šlovė apie jo oratorinius gebėjimus pamažu ėmė slopti. Tačiau, netikėtam jo džiaugsmui, vis daugiau pažįstamų ėmė sekti jo pavyzdžiu ir atsikratyti blogų savo įpročių.

Kartą, likęs vienas su artimu bičiuliu, jis pasiteiravo:

– Kodėl tada, kai aš iškalbingai mokiau apie dorą gyvenimą, mažai kas tuo gyveno? O dabar, kai nebepamokslauju, tiek žmonių ėmė keisti savo gyvenimus?

Bičiulis jam atsakė:

– Kai nutilai, vietoj tavęs prabilo Tiesa. O kai pamokslavai, Tiesa tylėjo.

 

Galvoti apie save

Kartą žmogus vienuolio paklausė:

– Kodėl aš taip dažnai liūdžiu?

– Liūdėti – tai visą laiką galvoti apie save, – trumpai atsakė vienuolis.

 

Būti panašiam į angelą

Brolis Jonas mąstė sau: „Noriu būti panašus į angelą: jie nieko nedaro, tik šlovina Dievą…“

Tą pačią naktį jis paliko vienuolyną ir patraukė į dykumą.

Tačiau po savaitės grįžo į vienuolyną. Prie vartų budėjęs brolis, išgirdęs jo beldimą, paklausė, kas ten.

– Aš brolis Jonas, esu labai alkanas.

– Negali būti, – atsakė vartų sargas, – brolis Jonas dykumoje bando tapti panašus į angelą. Jis nebejaučia alkio, ir jam nebereikia dirbti, kad gautų maisto.

– Atleisk už mano puikybę, – pasakė brolis Jonas. – Angelai padeda žmonėms – toks yra jų darbas, ir būtent taip jie šlovina Dievą. Aš taip pat galiu tai daryti dirbdamas kasdienius savo darbus.

Po šių žodžių atsivėrė vienuolyno vartai, ir brolis Jonas įžengė vidun.

 

Vidinė šviesa

Vienas vienuolis gulėjo mirties patale. Kartais jis atgaudavo sąmonę ir pamatydavo šalia savęs budintį mylimą mokinį.

– Kodėl tu manęs nepalieki? – paklausė jo.

– Negaliu, mokytojau.

– Kodėl?

– Nes tu esi mano gyvenimo šviesa.

Mokytojas atsiduso.

– Sūnau, nejaugi aš tave taip apakinau, kad nebematai savo paties vidinės šviesos?

 

Turtas ir laimė

Senolio pasiteiravo apie vieną žmogų, ar tas yra turtingas.

– Nežinau, – pasakė senolis, – Jis turi daug pinigų, ir tiek.

– Vadinasi, jis turtingas?

– Būti turtingam ir turėti daug pinigų – ne tas pat, – pasakė senolis. – Išties turtingas yra tas, kuris patenkintas tuo, ką turi. O žmogus, kuris siekia turėti dar daugiau, yra vargingesnis už tą, kuris neturi nieko, tačiau tenkinasi mažu ir dėl to yra laimingas.

 

Dvi žinios

Rojuje gyveno du angelai. Vienas visada ilsėjosi ant debesėlio, o kitas nuolatos skraidė pirmyn ir atgal nuo žemės pas Dievą. Sykį besiilsintis angelas paklausė kito:

– Ko gi tu skraidžioji pirmyn ir atgal?

– Aš Dievui nešioju žinias, kurios prasideda žodžiais: „Viešpatie, padėk…“ O kodėl tu tik sėdi kojomis makaluodamas? – paklausė.

– Aš turiu nešti žinias, kurios prasideda žodžiais: „Viešpatie, dėkoju…“

 

Grožis – tai gebėjimas matyti

Per vieną paskaitą vienuolis pasakė:

– Kompozitoriaus genialumas atsiskleidžia per jo sukurtą muziką, tačiau jei tyrinėsime vien natas, genialumą prarasime. Poeto talentas – jo poezija, tačiau, studijuodami žodžius, talento nepasieksime. Dievas save atskleidžia per Kūriniją, tačiau net ir įdėmiai tyrinėdami visatą Dievo nepamatysime, kaip nematome sielos, žiūrėdami į kūną.

Po paskaitos kažkas jo paklausė:

– Kaip tuomet galime pasiekti Dievą?

– Žiūrėdami į pasaulį ir jo neanalizuodami.

– O kaip tuomet žiūrėti?

– Žmogus, grožio ieškantis saulėlydyje, matys tik saulę, dangų ir horizonto liniją tol, kol nesupras, kad grožio nėra paties savaime. Grožis – tai gebėjimas matyti. Visi bandymai pažinti Dievą bus bevaisiai tol, kol nesuprasite, jog jo negalima pamatyti kaip ir esmės. Norint jį pažinti reikia matyti taip, kaip mato vaikai – įvairių doktrinų ir įsitikinimų neiškreiptu žvilgsniu.

 

Meilės darbas

Kartą per pamaldas į šventyklą užėjo tvirto sudėjimo jaunuolis, kurio veido išraiška bylojo apie blogus ketinimus. Jis ryžtingai nuėjo į patį priekį, išsitiesė ant suolo ir ėmė spjaudyti saulėgrąžas. Dvasininkui sakant pamokslą jis įžūliai šaipėsi. Chorui užgiedojus psalmes ėmė garsiai rėkauti. Tačiau nė vienas žmogus jam nieko nesakė – pamaldos vyko toliau. O kai jos baigėsi, prie jaunuolio priėjo bobutė, rankoje laikydama šluotą, ir pasakė:

– Leisk, sūneli, aš aplink tave pašluosiu.

Po šių žodžių jaunuolis staiga pravirko ir išbėgo iš šventyklos. Kitą dieną jis sugrįžo ir atgailavo.

 

Kas išmokė melstis?

Vienas žmogus paklausė vienuolio:

– Kas išmokė tave melstis?

Tas atsakė:

– Velniai.

– Kaip tai velniai?

– Na, taip. Jie mane visaip gundė, o aš gelbėjausi malda, – atsakė vienuolis.

 

Ne kastuvu, bet meile

Sykį pas atsiskyrėlį atėjo žmogus ir pradėjo skųstis, kad jį supa vien piktavaliai žmonės, todėl šiame pasaulyje jis jaučiais vienišas ir nelaimingas.

Atsiskyrėlis jam tarė:

– Iš tiesų, aplink tave – labai daug gerų žmonių, bet žmonės panašūs į šaltinius – norint atrasti juose slypinčius turtus, reikia atverti jų gelmes. Tačiau kastuvu to nepadarysi. Vienintelis dalykas, kuris gali tau padėti – tai meilė.

 

Susitikimas ant suolelio

Savo anūką močiutė mokė:

– Vaikeli, kai užaugsi, o sielą apniks bėdos ir sunkumai, eik į šventovę, ten palengvės.

Užaugo vaikas, dideliu žmogumi tapo. O gyventi – nepakeliamai sunku. Prisiminė jis močiutės pamokymą ir nuėjo į šventovę. Ir štai čia prie jo prisiartino kažkas ir tarė:

– Ne taip rankas laikai.

Kitas:

– Ne ten stovi.

Dar kažkas:

– Ne taip apsirengęs.

Iš už nugaros dar kažkas priėjo ir pasakė:

– Jūs gal išeikite iš šventovės, nusipirkite knygelę, kurioje parašyta, kaip tinkamai čia reikia elgtis, išmokite visko, o tuomet sugrįšite.

Išėjo žmogus, atsisėdo ant suolelio ir graudžiai pravirko. Ir staiga girdi:

– Ko tu, vaikeli, verki?

Pakėlė žmogus užverktas akis ir pamatė Jėzų.

– Viešpatie, – sako, – manęs į šventovę neįleidžia.

Apkabino jį Jėzus ir tarė:

– Neverk, jie ir manęs jau seniai ten neįleidžia.

 

Medžio pamoka

Gatvėje, priešais namą, augo didžiulis medis, aukštai iškėlęs savo lają į dangų. Dažnai praeiviai pakėlę galvą džiaugėsi juo:

– Koks gražus ir didingas medis. Jo šešėlyje galima atgauti jėgas karštą dieną…

Pasigirsdavo ir kitokių balsų:

– Kokia gausybė lapų rudenį nuo šio medžio užteršia gatvę, o žiemą, pučiant gūsingam vėjui, krenta jo šakos, ir visa tai kažkam juk reikia surinkti…

Tačiau medžiui nuo šių kalbų nebuvo nei šilta, nei šalta. Jis toliau augo gatvėje, priešais namą.

 

Ką ten matai?

Kartą žmogus paklausė dvasininko:

– Kodėl neturtingieji atjaučia ir kitus, patekusius į bėdą, o turtingieji – ne?

– Pažiūrėk pro langą, – pasakė dvasininkas, – ką ten matai?

– Medžius, dangų, žaidžiančius vaikus…

– O dabar pažiūrėk į veidrodį, – tęsė dvasininkas, – ką matai ten?

– Save.

– Taigi, ir čia, ir ten – paprastas stiklas, tačiau antrasis pasidabruotas…

 

Kaltės jausmas

Vienas senolis mokė, kad kaltė – pražūtingas jausmas, todėl jos reikia vengti kaip paties velnio.

– Bet juk mes turime nekęsti savo nuodėmių, – tarė mokinys.

– Jei jauti kaltę, vadinasi, nekenti ne nuodėmės, bet savęs paties, – atsakė jam senolis.

 

Saga

Sykį gyveno žmogus, kurio gyvenimas nebuvo doras. Vieną dieną jis nusprendė keisti savo gyvenimą, daryti gerus darbus, gelbėti savo sielą. Pamažu jo elgesys keitėsi, tačiau didelių pokyčių savyje jis nepastebėjo.

Kartą, eidamas gatve, žiūri – vienos močiutės palto saga ištrūko ir nukrito ant žemės. Galvoja sau: „Ai, nieko tokio, tai tik saga, neabejoju, kad ji dar daug tokių turi. Tai juk smulkmė, negi dabar dėl jos lankstysiuosi…“ Tačiau vis tiek pasilenkė, pakėlė sagą, pavijo močiutę, atidavė jai ir kaipmat visą šią istoriją pamiršo.

Po kurio laiko žmogus pasimirė. Mato – svarstyklės: kairėje – jo blogi darbai sudėti, o dešinėje – tuščia. „Ech, – galvoja žmogus, – ir čia nepasisekė…“

Tik žiūri – angelas ant svarstyklės padėjo sagą, ir gerų darbų pusė kaipmat nusileido žemyn.

– Nejaugi ši viena saga visus mano blogus darbus nusvėrė? – stebėdamasis pasakė žmogus, – aš tiek gerų darbų padariau, o jų visai nesimato…“

Ir tarė jam angelas:

– Tu didžiavaisi savo gerais darbais, todėl jie visi ir prapuolė. O štai šią sagą pamiršai, todėl jos ir užteko tau išgelbėti…

 

Nereikalingos žinios

Per vieną ekspediciją Šiaurėje mokslininkas ir paprastas darbininkas pateko į didelę pūgą, pasiklydo ir prarado jėgas. Darbininkas pamatė užuovėją ir pasiūlė rankomis išsikasti urvą, kuriame galėtų pasislėpti nuo smarkaus vėjo ir šalčio.

– Kiek aš visko žinau, – atsiduso mokslininkas, – tačiau šios žinios dabar niekam nereikalingos.

– Pamirškite viską, ką žinote, ir greičiau kaskite, jei norite likti gyvas, – atsakė jam darbininkas.

 

O kas toliau?

Sykį jaunuolis užsuko pas vienuolį ir tarė jam:

– Tėve, džiaukitės su manimi, aš atradau savo laimę – įstojau į universitetą, būsiu teisininkas.

– O, tu nori mokytis, tai labai gerai, – tarė vienuolis. – Na, o kas toliau?

– Po ketverių metų aš baigsiu studijas, apginsiu diplomą ir paliksiu universitetą.

– O kas toliau? – neatlyžo vienuolis.

– Paskui iš visų jėgų dirbsiu, kad kuo greičiau tapčiau žinomu teisininku.

– O kas toliau?

– Aš vesiu, sukursiu šeimą, auginsiu ir auklėsiu vaikus, padėsiu jiems atsistoti ant kojų.

– O kas toliau?

– Paskui aš išeisiu į užtarnautą poilsį – džiaugsiuosi vaikų laime ir savo senatve.

– O kas toliau?

– Toliau? – jaunuolis akimirką susimąstė. – Amžinai juk niekas negyvena, tad ir man, kaip ir visiems žmonėms, teks mirti.

– O kas toliau? – dar sykį pasiteiravo vienuolis.

Jaunuolis patylėjo, tada nusišypsojęs tarė:

– Dėkoju jums, tėve. Buvau pamiršęs tai, kas svarbiausia…

 

 

Parengė Gediminas Kajėnas

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2018-05-20


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt