Tėve mūsų


a- A+

 

Norėčiau su jumis pakalbėti tik apie vieną maldą, kurią kartojame kas dieną ir kuri yra tarsi maldos gyvenimo centras, nes ji mums prisakyta, ji – vienintelė mums perduota Paties Išgelbėtojo Kristaus malda. Kai mokiniai Jo paklausė: kaip mums melstis? — Jis jiems atsakė: melskitės taip… – ir pirmą kartą po pasaulio sukūrimo dienos sukalbėjo tą maldą, kurią mes vadiname Viešpaties malda, Tėve mūsų (Мt 6, 9–13).

Mes ne veltui ją vadiname Viešpaties malda. Tai malda, kurią pilnutinai, iš širdies gelmių galėjo perteikti tik Viešpats ir kurią mes meldžiamės, kuria priartėjame prie Dievo malonės dėka, nes Jis, Kristus, yra mūsų Gelbėtojas ir, kaip Jis Pats sako Evangelijoje, yra mūsų Brolis. Jis pats pasakė moterims: „Nebijokite! Eikite ir pasakykite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys“ (Мt 28, 10). Tėvu, kalbant apie Dievą Tėvą, Jį galėjo pavadinti tik Viešpats, mūsų Jėzus Kristus, Vienintelis Dievo Sūnus. Ir galėjo ištarti tuos žodžius įsikūnijęs Dievo Sūnus, nes Savo žmogiškumu Jis niekada neatsiskyrė nuo visiškos vienybės su Dievu ir Tėvu. Dievas-Žmogus Jėzus Kristus galėjo tuos žodžius ištarti ir kaip Dievo Sūnus, ir kaip Žmogaus Sūnus – ir Savo žmogiškumu, ir dieviškumu.

Bet Jis perdavė šią maldą Savo mokiniams. Mes tą maldą kartojame be abejonių ir labai retai susimąstome, kokiu būdu galime tą maldą kalbėti. Kaip galėjo tą maldą kalbėti Kristaus mokiniai, kurie tada su Juo ne tiktai glaudžiai bendravo, bet ir jų gyvenimas tarsi buvo susipynęs su Jo gyvenimu, jų gyvenimas buvo persmelktas Jo žodžių, Jo pavyzdžio, Jo gyvenimo – ir tai mums ne visada lengva suprasti, nes dar nebuvo Kristaus Prisikėlimo, dar nebuvo Šventosios Dvasios dovanos. Bet Jis tą maldą jiems perdavė kaip priesaką, ir tą maldą jie galėjo tarti kartu su Juo, nes jie su Juo buvo tokie artimi, kad, kai meldėsi kartu, Jo malda užvaldydavo ir nunešdavo iki debesų juos pačius ir jų maldą.

Bet kaipgi mums tą maldą kalbėti? Kaip mes galim sakyti Dievui: „Tėve mūsų“? Taip, mes žinome, kad Šventajame Rašte sakoma, kad Dievas – visų Tėvas. Taip, tam tikru atžvilgiu Dievas yra visų Tėvas, nes Jis mus visus pagimdė gyvenimui, Jis visus mus pagimdė gyventi, Jis mus visus pamilo tokia meile, kad panorėjo, jog mes būtume ir niekada su Juo nesiskirtume, kad būtume su Juo viena, kaip Jo Vienatinis Sūnus. Taigi šiuo požiūriu galvodami, kaip Tėvas žiūri į mus, galime sakyti šiuos žodžius: Tėve mūsų… Jis ne paprasčiausiai Kūrėjas, o Kūrėjas, kuris mus kviečia visa apimančiai meilei: meilei, kuri išreiškiama Vienatinio Sūnaus mirtimi ant kryžiaus, meilei, kurios didybė – Dievo Sūnaus, tapusio Žmogaus Sūnumi, nukryžiavimas. Taip, mes galime Jį vadinti Tėvu, kai galvojam apie Jį ir Jo Vienatinį Sūnų, Kuris mus laiko broliais ir seserimis ir taip mus myli, jog atiduoda visą Savo gyvenimą ir mirtį, kad galėtume patikėti Dieviškąja meile, ir ta meilė mus išgelbėtų per Jo kryžių.

Bet kai pagalvojame apie save pačius – kur save matome? Кai apie tai pagalvoju, man prieš akis iškyla Evangelijos palyginimas apie sūnų palaidūną (Lk 15). Mes visi nusidėjėliai, mes visi tam tikru savo gyvenimo momentu – ir kaip dažnai, deja, kaip dažnai! – sakome Dievui: aš nors keletą minučių, keletą valandų, labai trumpą laiką Tave užmiršiu, nevykdysiu Tavo įsakymų, pagyvensiu pagal savo valią… Tai ir yra žmonijos, mano, jūsų nuodėmingumas, kai desperatiškai norisi ko nors, kas prieštarauja Dievo valiai, Kristaus mokymui ir tai meilei, kuri turėtų mus sujungti ir kurią mes bent laikinai atstumiame. Tai labai baisu, kai pagalvoji, kad būna momentų, kai pasirenkame būti ne su Dievu, nebendraujame su Juo.

Vienas senovės rašytojas kalba apie nuodėmę, kad tai perėjimas iš Dievo aplinkos į mirties aplinką, į tamsiųjų jėgų aplinką. Kai mums beviltiškai norisi ką nors padaryti ar pasakyti, ar net mintyse kuo nors nuodėmingu mėgautis, tuo metu mes peržengiam Rubikoną, peržengiame ribą. Vienoje pusėje – Dievas su visu Savo šventumu, tyrumu, meile mums, su visa Savo kryžiaus auka, o mes pasirenkame kitą sritį, tamsą, prieblandą, nes mums atrodo, kad pakanka to, kad ir ten šiek tiek yra šviesos, kad mes ne visiškoje tamsoje, kad mes nepražuvę, kad neprapuolę, kad neatsižadėjome, kad netapome bedieviais. Tačiau mes esame kitoje pusėje. Tai jau ne Dievo sritis, o sritis, kur Dievas įsikūnija, miršta ant kryžiaus dėl mūsų, dėl manęs asmeniškai.

Reikia prisiminti, kad Kristaus nukryžiavimas padovanotas ne apskritai visai žmonijai, o kiekvienam iš mūsų. Vieno šventojo gyvenimo aprašyme yra vieta, kur kalbama, kaip jis meldėsi, kad būtų nubausti nusidėjėliai, jam pasirodė Kristus ir pasakė: Niekada taip nesimelsk! Jeigu būtų buvęs tik vienas nusidėjėlis žemėje, Aš būčiau tapęs žmogumi ir numiręs dėl jo ir už jį. Tai liečia kiekvieną iš mūsų, tai neskirta apskritai žmonijai, kur galėtume tarsi pasislėpti, nuskęsti, tapti nepastebimi. Ne, kiekvienas iš mūsų aiškiai supranta, kai pereina į tamsos sritį, kurią pasirenka. Mes ne visada suvokiame, kaip ten tamsu, mums atrodo, kad paprasčiausiai ten šviesos truputį mažiau, mums atrodo: taip, mes ne tokie ištikimi, kaip galėtume būti, bet tikimės, kad nuodėmė, kurią padarome žodžiais, darbais, mintimis, valia, – ne pražūtinga. Nepražūtinga? Ši nuodėmė – tai mūsų išsiskyrimas su Dievu, ir dėl to išsiskyrimo Kristus mirė ant kryžiaus.

Mums kartais atrodo, kad pražūtingos tik didelės nuodėmės, baisūs poelgiai, tarsi „pragariškos“ mintys. Tai netiesa. Menka mintis, mažas poelgis gali mus atskirti. Yra vokiškas eilėraštis, kur sakoma: Mylėk, visada mylėk! Atmink, kad vieną aštrų žodį lengva ištarti, ir tu jį jau užmiršai, bet tas, kam jis skirtas, išėjo ir visada verkia.

Ir kaip to pavyzdį prisimenu mažą įvykį iš paskutinio karo. Kai armijoje buvau jaunesnysis chirurgas, vieną naktį į mūsų chirurgijos skyrių atvežė du sužeistuosius. Vienas buvo peršautas daugybe kulkų, ir buvo manoma, kad jis mirs, bet gydytojų ir seserų pastangomis jis išgyveno ir pasveiko. Kartu atvežė jauną kareivėlį, kuris smuklėje susiginčijo su kitu tokiu pat bepročiu, pastarasis, būdamas girtas, pradėjo mojuoti kišeniniu peiliu ir perrėžė svarbiausią kaklo arteriją, jį atvežė jau mirštantį. Ir tada pamaniau, kad kulkosvaidis, kuris buvo neišvengiamos mirties simbolis, man ne toks baisus kaip tas kišeninis peiliukas. Taip būna ir su nuodėme.
Tai mums reikia prisiminti, todėl negalima lengvai žvelgti į nuodėmę. Nuodėmė – tai ne įsakymų pažeidimas, tai ne taisyklių pažeidimas, tai draugystės pažeidimas. Tai momentas, kai sakome: Tavo draugystė man ne tokia brangi kaip mano akimirkos malonumas, pasitrauk!.. Ir pasakojime apie sūnų palaidūną mes tai matome pribloškiamai aiškiai, siaubingai aiškiai.

Kaime augo jaunuolis, jis buvo laimingas, bet girdėjo apie tai, kas vyksta mieste, apie tai, kaip ten gyvena žmonės, apie turtus, apie audringą gyvenimą, ir jis įsisvajojo. Jam tapo aišku, kad jei dabar neišeis, tai nespės tuo pasimėgauti, ateis senatvė, kol jis taps laisvas nuo namų jungo. Ir sūnus kreipėsi į tėvą, kaip skaitome Evangelijoje, tokiais baisiais žodžiais: „Tėve, atiduok tą dalį, kuri man atiteks po tavo mirties.“ Tie žodžiai skamba tarsi nekaltai, paprastai. Bet ką jie reiškia? Jie reiškia: „Seni, tu užsibuvai. Aš jaunas, manyje verda gyvenimas, man nėra kada laukti momento, kada tu numirsi ir aš būsiu laisvas. Susitariame: kas dėl manęs — tu dabar mirk. Aš viską paimsiu, kas man tada priklausys, ir išeisiu, kur pats panorėsiu, ir tavęs mano gyvenime daugiau nebus.“ Ir kiekvieną kartą, kai nusidedame, mes pasielgiame būtent taip. Ar didelę, ar mažą nuodėmę padarome, galime atsipeikėti, atgailauti, grįžti, bet iš esmės visada sakome: „Tėve, leisk man išeiti nuo Tavęs, mane traukia kas kita.“

Ir tėvas nė žodžio prieš nepasakė, tėvas paprasčiausiai atidalijo sūnui tai, kas jam būtų atitekę po to, kai jis pats numirs. Tėvas prisiėmė sau mirties nuosprendį, jis suvokė, kad nuo šios dienos jis savo mylimam berniukui – lavonas, kad jo daugiau nėra, kad jis nereikalingas, kad sūnus jo net ir neprisimins. Jis jam viską atidavė su meile, nepriekaištavo, leido jam išeiti.
Ir jaunuolis išėjo, nusimetė nuo pečių darbinius rūbus, pasipuošė drabužiais, kurie, jam atrodė, tiks mieste, išėjo kaip papūga. Atėjo į miestą, jo kišenėse skambėjo pinigai, išgirdę tą žvangesį, susirinko žmonės, vaikinas su jais valgė, gėrė, linksminosi, siautėjo ir jautėsi esąs gyvenimo centre. Pamažu tie pinigai baigėsi. Ir kai jų neliko, jis pamatė, kad ir draugų nėra. Su paskutiniu grašiu dingo ir vadinamasis išgertuvių draugas, ir jis liko vienas. Vaikinas neturėjo net už ką pavalgyti, ieškojo darbo, bet niekas nepriėmė, nes buvo kaimietis, mieste jis buvo nereikalingas. Pagaliau jis rado kažkokį vyriškį, kuris pasiuntė jį ganyti kiaulių. O ar jūs žinote, ką reiškia žydams kiaulė: tai bjaurus, niekinamas gyvūnas. Jį pasiuntė jų prižiūrėti, o tai jau savaime yra paniekinimas, ir jis suprato, kad ir tai jam tragedija: kiaulės žino, kaip rasti sau maisto, o jis – ne. Ir jis pradėjo badauti.

Ir iš bado, iš vienatvės jis staiga prisiminė tėvo namus. Ten net darbininkai, net vergai, ne tik kad sūnūs, šeimos nariai gyvena pasiturimai. Ir jis pagalvojo: grįšiu aš namo… Jam nušvito vilties kibirkštis, ir jis nesustojo pagalvojęs: kaip man grįžti namo? Mane išvys po to, kaip aš išėjau… Ne, jis prisiminė tėvo veidą, jis prisiminė meilę, šviečiančią jo akyse, jis prisiminė, kad tėvas jam nepriekaištavo, kai jis pareikalavo: „Mirk, ir aš būsiu nuo tavęs laisvas!“, o viską jam atidavė, galbūt ir palaimino išeinantį. Ir kai jis prisiminė tėvą, jis prisiminė jį su viltimi, kad gali grįžti, kad yra kur grįžti. Jis nežinojo, ar tėvas gyvas, ar numirė, bet žinojo, kad gali grįžti. Jam net mintis nekilo, kad tėvas per tą laiką galėjo numirti.

Ir jis iškeliavo. Ir jis ėjo, toli ar ne, ėjo skarmaluotas, sužeistomis kojomis, jis ėjo alkanas, elgeta ir visą kelią kartojo savo išpažintį: mano tėve (jis savo mintyse jį vadino savo tėvu ne dėl to, kad šis jį pagimdė, o dėl to, kad meilė, kurią tėvas rodė, sutikęs būti atstumtas ir nenusigręžęs nuo sūnaus, tokia meile buvo galima tikėti), tėve mano, aš nusidėjau dangui ir tau, aš nevertas vadintis tavo sūnumi, bet priimk mane kaip vieną iš savo darbininkų… Jis suprato, kad pasielgęs taip, kaip jis pasielgė su tėvu, sūnumi savęs vadinti negali, jis iš esmės buvo kad ir mintyse žudikas. Tėvas liko tėvu, bet sūnus – sūnumi nebuvo. Ir kai ėmė artintis prie tėvo namų, tėvas jį iš tolo pamatė.

Kiek kartų tėvas ėjo į kelią pažiūrėti, ar negrįžta jo berniukas, kiek kartų jis ten stovėjo laukdamas ir tikėdamasis, kad tuoj tuoj tolumoje kas nors pasirodys ir priartėjus paaiškės, kad tai jo berniukas, jo sūnus. Ir tą dieną tėvas jį pamatė, pribėgo, jį apkabino, pamylavo. O sūnus galbūt puolė jam po kojų, kaip pavaizduota Rembrandt‘o paveiksle, o galbūt prisiglaudė prie jo, padėjo galvą ant jo peties ir verkė, verkė dėl savęs, ir verkė dėkingomis, graudžiomis ašaromis. Ir pradėjo savo išpažintį: „Tėve, tėve mano…“ Jis pajuto, jis žinojo: kad ir kas būtų atsitikę per tuos praėjusius metus ar mėnesius, šis žmogus liko jo tėvas iki galo, ne teisėjas, ne svetimas, o tėvas. „Tėve mano, aš nusidėjau dangui ir tau, aš taip pasielgiau, kad man nėra vietos nei danguje, nei greta tavęs, aš peržengiau ribą, aš išėjau į tolimą šalį, kaip sakoma Evangelijoje, į tolimą šalį ne dėl to, kad būtų didelis nuotolis, o dėl to, kad, peržengus slenkstį, jis pasirodė be galo toli.“

Jūs žinote, kaip būna: du žmonės susiginčija, atsuka vienas kitam nugaras, galbūt jie dar jaučia kito kūno artumą, bet jie žiūri į begalinį tolį, kur kito nėra. Тaip jis ir jautėsi: kad nusidėjo ir dangui, ir tėvui, jis atsigręžė – ir daugiau nebuvo nei dangaus, nei tėvo. O dabar jis grįžo. Ir štai yra tėvas, bet ar jis drįsta save pavadinti sūnumi po to, kas atsitiko? Jūs juk suprantate, ką reiškia būti sūnumi: tai reiškia būti pačiam artimiausiam, pačiam brangiausiam tėvui, tai reiškia taip jį mylėti, kaip jis tave myli, tai reiškia visą gyvenimą atiduoti tam, kad būtum jo džiaugsmas ir galbūt jo pasididžiavimas, jo laimė; bet jis visa tai atstūmė: „Aš nevertas vadintis tavo sūnumi“…

Ir čia tėvas jį sustabdė, kadangi nevertu, nuodėmingu, puolusiu sūnumi, sūnumi išdaviku šis berniukas galėtų būti, bet vertingu vergu, tinkamu tarnu jis negalėtų tapti, nes jis tėvo akyse, nei realybėje nenustotų būti sūnumi. Ir tėvas ėmė jį kviestis namo. Ir visi išbėgo pažiūrėti: grįžo mūsų berniukas. Dieve mano! Koks jis apskuręs, alkanas, nelaimingas, ir kartu – kaip jis spinduliuoja virpulingu džiaugsmu ir viltimi… Tėvas kreipėsi į tarnus ir paliepė: „Atneškite pirmus jo drabužius.“ Vakarų vertimuose visada kalbama apie geriausius drabužius, puošniausią aprangą, kokią tik jie galėjo rasti namuose. Bet tėvas nenorėjo rengti savo sūnaus rūbais, kurie jam buvo svetimi, jis liepė tarnams atnešti pirmuosius drabužius, tuos drabužius, kuriuos tas berniukas pasibjaurėdamas nusimetė nuo pečių, kai nusprendė persirengti miestietiškai, jis staiga pajuto, kad grįžo namo, kad metai, kuriuos jis praleido ne namuose, dingo, kad susvetimėjimas praėjo, kad jis vėl tapo berniuku, sūnumi savo tėvo namuose. Ir tėvas pasakė: „Paskerskite nupenėtą veršį, mes gersime, valgysime, linksminsimės, kadangi šis mano sūnus buvo miręs ir dabar jis gyvas.“ Jis gyvas dvejopai: jis gyvas, nes grįžo ir jam daugiau neteks mirti svetimoje šalyje, bet jis dar gyvas ir dėl to, kad vėl peržengė ribą iš „svetimos šalies“, iš nuodėmės šalies, iš susvetimėjimo šalies, iš blogio šalies ir grįžo į tyrinančios, atnaujinančios meilės sritį.

Apie visa tai aš kalbu labai ilgai, nes per tai noriu jums perduoti štai ką. Kai kalbame Tėve mūsų, mes turime iškelti sau klausimą. Aš – sūnus palaidūnas, kalbantis su savo Dangiškuoju Tėvu. Kur esu šią minutę? Ne absoliute, ne savo esybėje. O kokie šią minutę mano tikslai, troškimai, svajonės, kur mano pasiryžimas? Ar aš pasiryžęs išeiti į miestą? Ar aš esu linkęs į nuodėmę, blogį, atsiskirti nuo Dievo? Ar pasiryžęs grįžti atgal? Ar aš einu atgailaudamas, ar įžūliai įsitikinęs, kad, žinoma, Tėvas mane priims, dėl to Jis ir Tėvas. Žinoma, mano vyresnysis Brolis mane priims, ne veltui Jis numirė ant kryžiaus… Juk mūsų vyresnysis Brolis Kristus nėra tas brolis, kuris aprašytas palyginime, Jis – Tas, Kuris Savo gyvybę atidavė, Kuriam buvo Tėvo pavesta numirti.

Ir štai, kada mes tariame šiuos žodžius Tėve mūsų, turime susimąstyti: kur aš šiuo metu? Ar aš sakau Tėvui: „Atiduok! Tu man nereikalingas, aš tiktai Tavo noriu.“ Ar aš esu kelyje iš savo namų į tamsą, kad pereičiau ribą, kur Tėvo daugiau nebebus, kur aš būsiu laisvas nuo tiesos, nuo meilės, nuo tyrumo, kur karaliaus mano valia? Kur aš esu: tarp lengvabūdžių žmonių, su kuriais tapau vienodas, arba aš apsižiūriu, kad baigiasi mano turtai? – šiuo atveju ne materialiniai turtai, o širdies turtingumas. Arba pamatau, kad to turto nei šėtonui, nei piktadariams nereikia, aš pajuntu dėl to siaubą ir stengiuosi pasitraukti, bet nėra kur eiti, ir man belieka tiktai kažkaip gaivalioti, šerti kiaules?.. Arba staiga apsisprendžiu grįžti pas Tėvą, dėl visko atgailauti, viską Jam pasakyti, viską, viską iki galo pasakyti ir ištverti visas pasekmes, net išvarymą, net mano Tėvo atskyrimą nuo Jo Tėvynės, manęs kaip vergo, kaip samdinio priėmimą? – ir aš tikiu, kad kai grįšiu, tai sutiksiu Dievišką meilę? Kai sakome: Tėve mūsų, ištariame pirmą žodį Tėve, štai kokios turi būti mūsų mintys, išgyvenimai. Aš nenoriu pasakyti, kad kiekvieną kartą, kai kalbame šią maldą, mes galime tarsi pakartoti tai, ką dabar kalbėjau, arba net tai perbėgti greitu žvilgsniu, bet suvokimas to, kur aš, gali akimirksniu paliesti mūsų sielą. Ir tai labai svarbu.

Bet yra antras žodis, į kurį noriu atkreipti jūsų dėmesį. Kristus nesakė mums melstis „Tėve mano“, Jis sakė: melskitės: Tėve mūsų. Tėvas mūsų nе todėl, kad Jis kolektyviai visų Tėvas, o dėl to, kad Jo meilė, apimanti visus, palaikanti visus, mus sujungia, mus daro vieningus, mus daro šeima žmonių, neatskiriamų vienas nuo kito. Neatskiriamų ne dėl to, kad mes žmonės, kad sukurti Dievo, kad Jis yra mūsų Tėvas ir mums nėra kur dėtis vienam nuo kito, o dėl to, kad suvokiame, jog ne aš vienintelis taip mylimas Dievo, kaip sūnus paklydėlis, kuriuo esu vienaip ar kitaip atsiskyręs arba grįžtantis į naują gyvenimą. Bet kiekvienas aplink mane yra toks, kiekvienas žmogus, pažįstamas ar nepažįstamas, kiekvienas žmogus, kuris man artimas, ir kiekvienas žmogus, kuris man svetimas, ir kiekvienas žmogus, kurį norėčiau išbraukti iš savo atminties, kiekvienas žmogus yra mano brolis, todėl kad yra mano Tėvo sūnus, yra mano sesuo, todėl kad ji yra mano Tėvo duktė, ir nėra skirtumo tarp mūsų Jo meilėje. Mes visi mylimi Jo vienodai, lygiai, ta pačia kryžiaus kaina ir tuo pačiu džiugiu džiaugsmu.

Aš jau ne kartą užsiminiau apie dvasininką, kuris man atvėrė tai, ko aš nesupratau ir nežinojau tada, ir kuris man tapo šiuo atžvilgiu tarsi ikona. Tada dar jaunas dvasininkas, apie trisdešimties su trupučiu metų, man, devynmečiam berniukui, atrodė „sukriošęs senis“. Jis mane glumino tuo ir buvo visiškai nesuprantama: jis mus visus, berniukus, susirinkusius į vasaros stovyklą, mylėjo nepakeičiama ir vienodai atsidavusia meile. Kai buvome geri berniukai, jo meilė buvo džiūgaujanti, kai buvome blogi, jo sielą draskė kančia, skausmas, bet jis niekada nenustojo mylėti, jis visą save atidavė mums ir savo malda, ir savo rūpesčiu, ir savo žmogišku švelnumu. Jame aš išvydau Dieviškos meilės ikoną, ir iki šiol jį vertinu kaip ikoną.

Štai ką turime omenyje, kai kalbame Tėve mūsų: Jis – visų mūsų Tėvas. Niekas iš mūsų nebuvo savas tėvui Georgijui, jo paties vaikų stovykloje nebuvo, bet mes visi buvome jo vaikai, mylimi jo vaikai, nes visi buvome Tėvo vaikai, Kurio ikona jis buvo savo neapsakoma, neaprašoma meile.
Ir kai kalbame Tėve mūsų, be viso to, ką sakiau anksčiau, mes turime suprasti, kad tais žodžiais apglėbiame visus be išimties. Apglėbti tolimus, mums nepažįstamus, svetimus – nesunku, bet apglėbti artimus, tuos, tuos, kurie greta manęs, tuos, kurie įkyrūs, įgrisūs, sunkūs, prie kurių manęs niekas netraukia, kurie man kuo nors bjaurūs… jūs patys žinote, kaip mes žiūrime į aplinkinius žmones. Tai jie ir yra tie, apie kuriuos sakome Tėve mūsų: jie – Jo vaikai, kaip ir aš, ir kas žino, jie galbūt – vaikai, panašūs į Dievo Sūnų, tada aš kaip sūnus panašus į sūnų palaidūną. Kas tai žino? Tiktai Dievas. Ir kai tariame tuos žodžius – Tėve mūsų, mes turime apglėbti visus.

Ir kai galvojame, stengiamės apgalvoti tą pirmą žodį „Tėve“ ir pereiname į „mūsų“, turime sustoti ir pagalvoti apie visų tų žmonių, kuriuos galime prisiminti, vardus. Prisiminti mylimuosius – lengva, smagu, pamiršti nemylimus – lengva, atstumti nekenčiamus – taip pat būna lengva. Ir tada reikia save nugalėti. Reikia nugalėti savo jausmą tiems žmonėms, apie kuriuos galvojame: jeigu tik jo pasaulyje nebūtų! Gal jis dingo iš mano gyvenimo – nemirė, o tik išvažiavo, persikėlė kur nors, jei tik galėčiau jį užmiršti!.. Bet užmiršti negalima. Žmogus, kurį sutikai, kuris tave sutiko, susitiko su tavimi visam laikui, visai amžinybei, o galbūt svarbiausia – visam tavo žemiško gyvenimo laikotarpiui. Niekur nuo jo nepabėgsi. Anksčiau ar vėliau iškils apie jį prisiminimai, ir tada tau teks susimąstyti: kur aš esu, koks mano santykis su juo.

Pamenu panašia tema pokalbį su vienu dvasininku, kuris man kalbėjo apie tai, kad kai sensti, atmintyje iškyla prisiminimai, vardai, veidai, poelgiai. Kartais tau darosi baisu, bjauru dėl to, ką prisimeni, baisiesi tuo, ką galėjai padaryti. Ir galvoji: ką aš galiu padaryti? Tu gali atgailauti, gali kreiptis į tą žmogų malda ir pasakyti: atleisk man – aš tavęs neapkenčiau! Atleisk man – aš nuo tavęs nusigręždavau! Atleisk man – aš tavęs pažinoti nenorėjau! Atleisk man – aš tik ir svajojau apie tai, kad tavęs nebūtų nei šiame gyvenime, nei būsimame. Tu man atleisk!.. Jei mes galime tai padaryti iki galo, iki sielos gelmių, tai bus atleista. Jeigu ne, mes galime maldauti to žmogaus, kuriam esame taip baisiai nusikaltę, kad jis už mus pasimelstų ir išgelbėtų nuo to, kad jis taptų vienas iš tų, kuriuos vadiname „mūsų“.

Aš kadaise jau minėjau tokį pavyzdį, bet pakartosiu, nes šiame kontekste jis kalba apie mane. Kartą klausiau vieno senuko išpažinties. Tai buvo puikus, keistas žmogus, po išpažinties jis pasakė: „Tėve Antonijau, noriu su jumis pasikalbėti apie vieną dalyką, kurio nenorėjau minėti per išpažintį, nes aš jį minėjau metų metus ir negavau jokio atsakymo.“ Mes susėdome, ir jis man papasakojo, kad kai buvo Baltosios armijos jaunas karininkas, kai vyko mūšiai Perekope, jų būryje buvo gailestingoji sesuo, kurią jis giliai, visa širdimi mylėjo, o ji taip pat jį mylėjo. Jie nusprendė, kai baigsis Pilietinio karo siaubas, susituoks ir prasidės tikras gyvenimas. Prasidėjo susišaudymas, ta mergaitė ne laiku išlindo, kai jis šaudė, ir jis ją nušovė, nužudė savo meilę, tyrą, šviesią meilę.

Po to jis niekaip negalėjo atsipeikėti. Jis priėjo išpažinties, bet nei dvasininko žodžiai, nei atleidimo malda paguodos nesuteikė. Jam patarė jos atminimui aukoti, jis tai darė, bet skausmas, to prisiminimo siaubas jį degino. Jam patarė melstis, ir jis meldėsi, ir atgailavo, ir vis tiek niekas nepadėjo. Ir jis kreipėsi į mane klausdamas: ką gi man daryti?.. Aš tada buvau jaunas dvasininkas, nepatyręs ir atsakiau neprotingai, bet kartu pagal Dievo mokymą. Aš jam pasakiau: „Tu atgailavai dvasininkui, kuriam nepadarei nieko blogo ir kuris nesivargindamas galėjo sukalbėti už tave maldą, kad būtų atleistos tavo nuodėmės, tu meldeisi Kristui, kurio tiesiogiai nežudei, tačiau nužudei Jo mylimą žmogų. O ar tu meldeisi Mašai, kad ji tau atleistų? Ir jei ji tau atleido, tegu pasimeldžia Kristui, kad tau suteiktų ramybę.“ Jis taip ir pasielgė, patikėjo mano žodžiais ir po kurio laiko, kai jį pamačiau, jis man pasakė: „Po mūsų pokalbio likau vienas, sėdau į krėslą ir pagal jūsų patarimą Mašai garsiai viską papasakojau, papasakojau apie mūsų meilę, kuri niekada nenumirė, nors praėjo daug metų, aš jai papasakojau, kokie buvo šios pragariškos kančios metai, apie tai, kad aš ją nužudžiau, ir baigdamas pasakiau: „Jeigu tu man galėjai atleisti, išmelsk, kad Kristus atsiųstų ramybę į mano širdį.“ Po to nutilau. Aš sėdėjau ir staiga mano širdį užplūdo tokia ramybė, kokios niekada neišgyvenau net priėmęs Šventąją Komuniją. Ir supratau, kad ji man atleido, kad mūsų daugiau niekas neskiria, kad Kristus man atleido, ir kad mes dabar – viena.“

Ir dar noriu pridurti. Ne taip seniai kalbėjausi su vienu žmogumi. Aš jo paklausiau, ar jis atsikratė liūdesio dėl žmonos mirties. Jis į mane pažiūrėjo švytinčiomis akimis ir pasakė: „Žinote, mes gyvenome meilėje ir santaikoje, bet mes buvome dviese. Kai ji mirė, mes tebegyvename meilėje ir santaikoje, bet dabar tapome viena.“

Tėve mūsų, Kuris esi danguje…

 

METROPOLITAS ANTONIJUS IŠ SUROŽO

Vertė M. Bočiarova

 

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-10-28


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt