Tėvas Stanislovas. Purvo gniūžtę gavus


a- A+

 

Jūs, be abejo, esate girdėję: akis už akį, dantis už dantį. Bet tai – Senojo Testamento moralė. Naujajame Testamente tokia moralė nebegalioja. Ten sakoma: „Jei kas nori su tavim bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą; jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi“ (Mt 5, 40-41).

Bet atsidūsti ir pagalvoji: ką gi daryti, kad tokia moralė gyvenime labai sunkiai pritaikoma. Štai kalba protingas, mylintis, mąstantis, besisielojantis žmogus. Štai prabyla antrasis, neturinti ramaus apsisvarstymo ir meilės savo širdyje, už tiesos žodį nesurandantis daugiau nieko, kaip tik saują purvo ar šluotą dilgėlių. Štai pirmasis, už meilės tartį gavęs akibrokštą, išsigąsta ir nutyla.

Matydamas tokią skriaudą, imi kartais ir pagalvoji: gal jau geriau akis už akį, dantis už dantį negu tokia neteisybė?

Oi, ne! Meldžiu tave: nepasiduok tokiai kvailai, ūmiai ir paviršutiniškai galvosenai. Jei už tiesą gausi į dantį, nesistenk išdaužti danties – nei vieno, nei antro. Jei už meilės ir gerumo žodžius gausi tik saują purvo, neišsigąsk ir nenutilk! Atsimink: išmintį gali nutildyti arba papildyti tik didesnė išmintis, bet ne purvas. Todėl neišsigąsk, nenutilk, neužsklęsk savo gerosios atminties savyje, nes tai irgi būtų nusikaltimas, tolygus paskatinimui drabstyti į veidus purvą. Tu verčiau pasielk pagal Evangeliją ir atsikeršyk, vietoj vieno mylios nueidamas dvi,- toliau kalbėk, skelbdamas tiesą ir meilę.

Įsidėmėk: geras žmogus iš savo širdies lobyno ima gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis (Lk 6, 45).

Neapleisk, nepaslėpk gerojo savo širdies lobyno!

 

 

Iš knygos: „Apie meilę ir tarnystę“

Margi raštai, 1997

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2019-06-11


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt