Vargu ar tos žvaigždžių sankaupos, kurioms astrologai davė įmantrius vardus: Ožiaragis, Vandenis ir t.t., – gali paveikti mūsų gyvenimą. Vienintelė jų nauda: kai akys nuvargsta nuo amerikoniškų televizijos programų (o kokios jos tuščios ir svetimos mūsų pasaulėjautai!), atskleiskite užuolaidas ir pasigėrėkite žvaigždėtu dangaus skliautu.

Biblija betgi ragina mus kartais pažvelgti ne vien į nuostabų žvaigždėtą dangų, bet ir į debesis: „Tegu žino žmonės: po audros būna giedra, po tamsos nušvis vėl šviesa“.

Štai ši „astrologija“ mums naudinga, mums kalbanti. Viduramžių, o iki šiol ir stačiatikių katekizmai išskaičiuodavo ne septynias pavojingiausias ydas, bet aštuonias (rusiškai – unynije), bejausmiškumu.

Juk apatija apkartina mūsų širdžių gelmes, ir tada iš jų sklinda nuolatiniai priekaištai visiems ir visur. Kai apatija mus užvaldo, mes tematome tik blogąsias artimųjų ypatybes ir vien tik bloga aplink. Biblija mini dangų, „tamsų lyg ašutinis maišas“. Štai po tokiu dangumi gyvena žmogus, kurį užvaldo apatija, abejingumas.

Krikščioniškoji „astrologija“ tvirtina: kad ir kokie juodi debesys užeitų, vis tiek jiems lemta nuslinkti. Jiems įkandin vėl nušvis saulutė. Užslinkusiems lemta nuslinkti, išsisklaidyti, o mums nevalia pulti į neviltį, į apatiją, į abejingumą.

 

 

Iš knygos: „Apie meilę ir tarnystę“

Margi raštai, 1997