Tėvas Stanislovas. Apie labirintą


a- A+

Mūsų bažnyčiose įprasta tapyti simbolius: atmerkta akis trikampyje, svarstyklės, pelikanas, taurės… Viduramžiais buvo mėgstamas dar vienas labai įdomus simbolis, dabar, deja, jau užmirštas. Tai – labirintas. Jis atrodė kaip labai painiai įvairiausiomis kryptimis nubrėžtos linijos, tik labai gerai įsižiūrėjus, galima pamatyti, kur jis baigiasi, kur prasideda. Tas simbolis buvo paimtas iš graikų mitologijos, iš pasakojimų apie kažkokius be galo painius rūmus, į kuriuos įėjęs žmogus būtinai paslysdavęs. Išeiti iš tų rūmų buvo galima tik įsitvėrus Ariadnės siūlo.

Kokie painūs, kokie vingiuoti mūsų gyvenimo keliai. Kiekvienoje kryžkelėje paprastai stovi bent du šaukliai, bent dvi rodyklės, ir kiekviena tvirtina, kad tik ji rodo teisingą kelią. Ir kaip kartais sunku rasti išeitį iš gyvenimo painiavos, pasirinkti. Visais amžiais žmonės kankinosi dėl tų nesibaigiančių pasaulio nuomonių priešybių. Ir iš tiesų šis pasaulis – tai labirintas. Kas tas siūlas, kurio įsitvėrę galime įveikti painumą?

Ar atsimenate nuostabią simboliką iš krikšto apeigų? Kalbėdamas „Tikiu“, kunigas uždeda vaikui stulą ir veda jį iš zakristijos į bažnyčią. Gal tuo metu, kai tau buvo uždėta stula, tu, dar kūdikis, miegojai ir stulos savo rankutėmis nepaėmei. Bet dabar sąmoningai įsitverk į Bažnyčios tau tiesiamą ranką, sąmoningai priimk kiekvieną „Credo“ teiginį, ir tau bus lengviau išeiti iš gyvenimo painumų.

Ar tau neteko kad ir per trumpą gyvenimą matyti, kaip juokingai žmonės pameta kelią dėl takelio, o paskui grįžta atgal nusivylę, nieko nepasiekę, tik mirtinai nuvargę. Nemesk kelio dėl takelio!

 

 

Tėvas Stanislovas

Iš knygos: „Apie meilę ir tarnystę“

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2018-01-13


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt