Tempas! Spartumas! Tai yra žodžiai, kuriais viskas persisunkę. Išoriniame pasaulyje turbūt taip ir reikia. Žmonių žemėje nepaprastai daugėja. Technikos pažanga mums suteikia galimybę kuo greičiau priartėti prie gerovės, tik reikia skubinti. Žinoma, daug kas sako ir kitaip: „Tykiau važiuodamas, toliau nuvyksi“.

O vis dėlto ne tik mūsų amžius, bet ir visi kiti amžiai buvo skuboti. Nors dokumentai sako, kad statybos senovėje trukdavo po 10-20 metų ir daugiau, vis tiek tai būdavo skubota statyba, nes viskas buvo daroma rankomis. Nė kiek neperdedant galima teigti, kad mūsų amžiaus tempas yra nepaprastai didelis. Lėktuvų greitis, statybos… Greitis persimetęs ir į spaudą, į mokslus. Viskas taip lengvai teisiama, keikiama, smerkiama arba priešingai – šlovinama ir liaupsinama.

Viso to tempo akivaizdoje Bažnyčia laikosi pasyviai, nes tai ne jos sritis. Vidinio pasaulio srityje ji ragina mus neskubėti. Galimas dalykas, kad dabar Bažnyčia yra labai puolama dėl to savo lėtumo. Bet ji turi tūkstantmetį patyrimą ir niekada neapsirinka. Kaip gera būtų, kad kasdieniniame gyvenime, kai grįžtate namo, susitinkate su namiškiais ir su jais kalbatės, pasiduotute Šv. Rašto patarimui: „Neskubėkite supykti!“

Turbūt nė vienas atidus meistras, stalius ar šaltkalvis, dirbdamas darniai, neskuba, nes nenori sugadinti medžiagų. Juo labiau neprivalome skubėti mes: žmogaus širdį galima labai greitai sužeisti, ji ilgai ilgai kraujuoja ir ją labai skauda. Argi juvelyras skuba, raižydamas ant aukso taurelių monogramas? Ne! O tavo artimo širdis ar ne milijoną kartų brangesnė už aukso taurelę?

Neskubėkime supykti!

 

Milašaičai, 1961

 

Tėvas Stanislovas

Iš knygos: „Apie meilę ir tarnystę“