Tėvas Stanislovas. Apie didumą ir mažumą


a- A+

Kai į šalį atvažiuoja aukštas svečias, jam stengiamasi daug ką parodyti. Šaliai labai įdomu žinoti, kas gerbiamam svečiui labiausiai krito į akis. Prie kiekvienos parodos durų yra knyga, į kurią lankytojai rašo savo pastabas. Šeimininkė, pakvietusi svečių, nori išgirsti bent vieną žodį apie patiektus valgius.

Apsilankė mūsų žemėn ir Dievo Sūnus. Mums įdomu sužinoti, į ką jis ypač atkreipė dėmesį. Keista, kad į tai, kuo mes linkę stebėtis, jis nesiteikė nė viena akimi pažvelgti. „Mokytojau, pažiūrėk, kokie akmenys!“ Jis nesiteikė pažvelgti į ano laiko valdžios, administracijos aparatą, į pramonę, į prekybą ir į daugybę kitų tariamai didelių dalykų.

Atkreipė Jis dėmesį į veidmainius, nes iš tiesų tai – tragedija: mes norime geri atrodyti, o ne geri būti.

Atkreipė Jis dėmesį į našlę, aukojančią menką skatiką, nes iš tiesų nuostabus ir didingas tas žmonių pasiaukojimas ir išsižadėjimas. Iš jo kyla, išauga, išsiskleidžia viskas, kas pasauly gražu ir didinga.

<…>

Pasaulyje didu ir kilnu yra visa, kas yra savo vietoje. Mes, kuriems tenka labai maži dalykai, labai smulkmeniškas gyvenimas, žinome: tai, kas maža, Dievo akyse gali būti labai didinga.

Pasaulis nė kiek nedidėja nuo to, kad mes norime tik atrodyti dideli, o ne būti.

 

 

Iš knygos: „Apie meilę ir tarnystę“

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2018-02-21


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt