Šventumas – tobulinantis santykis


a- A+

 

 

Žmogaus asmuo dėl savo ypatingos prigimties yra atviras kito asmens „tu“, o galiausiai yra atviras Absoliutaus asmens „Tu“. Dėl to galime teigti, kad žmogaus gyvenimas yra gyvenimu „dėl-kito-«tu»“, o galutinėje perspektyvoje dėl transcendentinio „Tu“. Tuo pagrindu taip pat galima pasakyti, kad žmogus yra „religine būtimi“, nes visas jo gyvenimas, visi jo veiksmai pažinimo, jausmų, siekių plotmėje yra nukreipti į kitą asmenį, galiausiai į Absoliutų Asmenį. Žmogus per šiuos veiksmus tobulina savo asmeninę būtį – mylėdamas, pažindamas, apsispręsdamas. Jis auga kaip asmuo ir ruošiasi asmeninio gyvenimo pilnatvei Absoliutaus asmens kontekste. Tai yra aukščiausia pilnatvė.

Taigi religija yra asmeniniu santykiu tarp žmogaus asmens ir Absoliutaus Asmens. Žmogus aktyviai dalyvauja šiame santykyje. Reikia pastebėti, kad kiekviena kultūrinė, moralinė, estetinė, pažintinė žmogaus veikla vysto jo dvasinę dimensiją. Tačiau labiausiai žmogaus asmenį tobulina ta veikla, kuri puoselėja santykį su Dievu. Pavyzdžiui, moraliniai veiksmai nors ir tobulina patį subjektą, tačiau yra nukreipti į kitų asmenų gėrį, pažinimas dažnai siekia praktinių rezultatų, panašiai ir kūrybinė veikla tobulindama kažkokią medžiagą pereina į kūrinį. Tuo tarpu religinis veiksmas tobulina patį subjektą, patį žmogų. Religinis veiksmas telkia į visumą visas kitas tik žmogui būdingas galias: pažinimą, valią, jausmus. Religiniame veiksme dalyvauja visas žmogaus asmuo.

Kaip tuomet galima būtų įvardinti vertybę, į kurią yra nukreiptas religinis veiksmas? Visuotinai ji yra vadinama šventumu. Čia galima iškelti kitą klausimą – kokia yra jos esmė ir koks yra jos santykis su kitomis dvasinėmis vertybėmis, tokiomis kaip gėris, tiesa, grožis? Įprastai yra kalbama apie dvi religinių veiksmų funkcijas – neigiamą ir teigiamą. Neigiama funkcija siekia apsaugoti žmogų nuo visko, kas yra bloga, žemina, morališkai žaloja, pavergia žmogų. Ši funkcija kyla iš Absoliutaus Asmens tobulumo pripažinimo ir kartu savo žmogiško netobulumo supratimo. Žmogus, siekdamas būti santykyje su tobulu Asmeniu, kelia sau atitinkamus reikalavimus. O teigiama funkcija kreipia žmogų į Dievą (Sacrum), į tai, kas žmogų žavi ir traukia. Žmogus trokšta būti Jo artumoje ir vienybėje su Juo. Šventumo vertybė nepriklauso kažkokiai kitai kategorijai, kuri atskirta nuo dvasinių vertybių: gėrio, tiesos ir grožio. Šventumas šias vertybes suvienija ir yra esmiškai susijęs su žmogaus asmeniu, kadangi tobulina žmogų jo dvasinėje plotmėje.

Šv. Tomas Akvinietis šventumo vertybę buvo linkęs vadinti tobulumu. Tobulumas tai yra pilnas visų žmogaus galimybių realizavimas (aktualizavimas) santykyje su Dievu – tobuliausiu Asmeniu, kuris yra Absoliučia Būtimi ir aukščiausia vertybe. Maksimalus žmogaus dvasinio aktyvumo išsipildymas pasiekiamas per pažinimą ir meilę, o tai ir yra aukščiausiu žmogaus asmens tobulumu. Jei šis aktyvumas, t.y., meilė ir pažinimas nukreipti į Dievą, tuomet šis tobulumas ypatingas, tai – šventumas. Taip suprastas šventumas reikštų aukščiausią žmogaus asmens išsipildymą.

Tobulumas arba šventumas, anot šv. Tomo, yra pasiekiamas tuomet, kai žmogus susivienija su Dievu. Žmogus gali pilnai susivienyti su kitu asmeniu, o taip pat ir su Dievo asmeniu, tik per meilę. Todėl šventumo esmę ir sudaro žmogaus vienybė su Dievu meilėje. Kaip tai yra pa – siekiama šiame žmogiškame gyvenime? Šioje žemiškoje tikrovėje žmogus gali tik siekti vienybės su Dievu. Taigi šventumas arba tobulumas žmogui yra prieinamas ne kaip būklė, bet kaip procesas. Žmogus gali mylėti Dievą visa širdimi ir gali siekti pašalinti iš savo gyvenimo viską, kas tai meilei priešinasi (Plg. S. th., II-II, 184 q., 1 a.). Siekdamas vienybės su Dievu per meilę žmogus išpildo aukščiausią jam suteiktą galimybę ir siekia aukščiausio tobulumo koks tik jo būčiai yra įmanomas.

 

Kun. Vladimir Solovej

 

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2019-08-10


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt