Ko labiausiai reikia mūsų laikams? Tikriausiai ne vienas žmogus savęs šito klausia dabartiniame cinizmo ir nevilties persunktame kontekste. Receptų siūloma įvairių: gal daugiau saugumo, ekonominės gerovės, individo laisvės? Popiežius Pranciškus primena: visais laikais pasaulį pozityviai keitė vienintelė jėga – asmeninis šventumas.

Anksčiau publikuotas dokumentas, apaštališkasis paraginimas „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ („Gaudete et exsultate“) aiškina, ką reiškia būti šventam šiuolaikiniame pasaulyje. Tekstas nėra analitinis traktatas apie šventumą. „Mano kuklus tikslas – įžangoje rašo popiežius, – yra dar kartą priminti pašaukimą į šventumą įtraukiant tai į dabartinį kontekstą, paženklintą savų pavojų, iššūkių bei progų.“

Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai. Dokumentas lietuviškai pirmą kartą publikuotas 2018 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 5.

***

Du subtilūs šventumo priešai

Šiame kontekste norėčiau atkreipti dėmesį į dvi šventumo klastotes, galinčias išvesti iš teisingo kelio, – gnosticizmą ir pelagijonybę. Šios dvi erezijos atsirado pirmaisiais krikščionybės amžiais, tačiau išliko bauginamai aktualios. Ir šiandien šie apgaulingi pasiūlymai suvedžioja daugelio krikščionių širdis jiems to nė nepastebint. Jais reiškiasi katalikiška tiesa prisidengęs antropocentrinis imanentiškumas. Apžvelkime šias dvi tariamo doktrininio bei drausminio tikrumo formas, duodančias pradžią „narciziškam ir autoritariškam elitiškumui, kai kiti, užuot juos evangelizavus, analizuojami bei klasifikuojami ir, užuot palengvinus prieigą prie malonės, energija švaistoma pastangoms kontroliuoti. Abiem atvejais iš tikrųjų nesidomima nei Jėzumi Kristumi, nei kitais“.

Dabartinis gnosticizmas

Gnosticizmas suponuoja subjektyvizme užsisklendusį tikėjimą, „kai domimasi vien tam tikra patirtimi ar samprotavimų bei žinių seka manant, kad tai gali paguosti ir apšviesti, bet subjektas galiausiai lieka užsisklendęs savo paties proto bei jausmų imanencijoje“.

Protas be Dievo ir kūno

Ačiū Dievui, Bažnyčios istorijos tėkmėje tapo labai akivaizdu, kad žmogaus tobulumas matuojamas ne sukaupti galimų duomenų bei žinių kiekiu, bet meile. „Gnostikai“ šiuo atžvilgiu klysta ir kitus vertina remdamiesi jų gebėjimu suvokti tam tikro mokymo gilumą. Jie įsivaizduoja protą be kūno, nepajėgų prisiliesti prie Kristaus kenčiančio kūno kituose ir supančiotą abstrakcijų enciklopedijos. Iškūnydami slėpinį, pirmenybę jie teikia „Dievui be Kristaus, Kristui be Bažnyčios, Bažnyčiai be tautos“.

Galiausiai tai – tuščias paviršutiniškumas: daug judesio proto paviršiuje, tačiau nei pasiekiama, nei sujudinama minties gelmė. Vis dėlto kai kuriuos pavyksta suvilioti apgaulingu žavesiu, nes gnostinė prieiga yra formali bei tariamai nešališka ir gali sudaryti tam tikros visa apimančios darnos ar tvarkos įspūdį.

Gnosticizmo gali pasitaikyti Bažnyčioje ir tarp pasauliečių parapijose, ir tarp filosofijos bei teologijos dėstytojų ugdymo centruose.

Čia vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį, jog galvoje turiu ne krikščioniškajam tikėjimui priešiškus racionalistus. Gnosticizmo gali pasitaikyti Bažnyčioje ir tarp pasauliečių parapijose, ir tarp filosofijos bei teologijos dėstytojų ugdymo centruose. Mat būtent gnostikams būdinga manyti, kad jie savo aiškinimais gali padaryti tobulai suprantamą ir visą tikėjimą, ir visą Evangeliją. Jie suabsoliutina savo teorijas ir verčia kitus paklusti savo samprotavimams. Vienas dalykas yra sveikai ir nuolankiai naudotis intelektu Evangelijos teologiniam bei moraliniam mokymui apmąstyti ir kitas dalykas – stengtis Jėzaus mokymą susiaurinti iki šaltos ir griežtos logikos, kuriai norima palenkti viską.

Mokymas be slėpinio

Gnosticizmas yra viena iš grėsmingiausių ideologijų, nes, nepagrįstai išaukštindamas pažinimą ar tam tikrą patirtį, savo požiūrį į tikrovę laiko tobulu. Šitaip šita ideologija, galbūt pati to nepastebėdama, maitinasi vien savimi ir vis labiau apanka. Kartais tampa dar apgaulingesnė, nes prisidengia iškūnytu dvasingumu. Juk gnosticizmas „iš prigimties trokšta pakirpti slėpiniui sparnus“ – tiek Dievo ir malonės slėpiniui, tiek kitų gyvenimo slėpiniui.

Jei kas nors turi atsakymus į visus klausimus, šitai rodo, kad jis žengia negeru keliu ir galbūt yra netikras pranašas, religija besinaudojantis savo naudai ir pajungiantis ją savo paties psichologinėms bei intelektinėms teorijoms piršti.

Dievas mus pranoksta be galo, visada yra staigmena, ir mes negalime numatyti, kokiomis istorinėmis aplinkybėmis su juo susitiksime, nes susitikimo laikas, vieta ir būdas nuo mūsų nepriklauso. Kas trokšta tai aiškiai bei patikimai žinoti, tas siekia valdyti Dievo transcendenciją.

Jei labiau vadovaujamės Dvasia, o ne savais samprotavimais, galime ir turime ieškoti Viešpaties kiekviename gyvenime. Šitai yra dalis slėpinio, kurį gnostinė mąstysena atmeta, nes negali jo kontroliuoti.

Lygiai taip pat negalima teigti, jog žinome, kur Dievo nėra, nes Jis slėpiningai yra kiekvieno asmens gyvenime, kiekvieno gyvenime yra taip, kaip pats trokšta, ir to nevalia neigti vadovaujantis savo tariamu tikrumu. Net kai kieno nors egzistencija yra katastrofa, net kai kokį nors žmogų regime nuniokotą ydų ar priklausomybių, Dievas yra jo gyvenime. Jei labiau vadovaujamės Dvasia, o ne savais samprotavimais, galime ir turime ieškoti Viešpaties kiekviename gyvenime. Šitai yra dalis slėpinio, kurį gnostinė mąstysena atmeta, nes negali jo kontroliuoti.

Proto ribos

Tiesą, gaunamą iš Viešpaties, suvokiame labai skurdžiai. Dar sunkiau pavyksta ją išreikšti. Todėl nevalia manyti, kad mūsų supratimo būdas leidžia mums griežtai kontroliuoti kitų gyvenimą. Norėčiau priminti, kad Bažnyčioje teisėtai sugyvena skirtingi mokymo bei krikščioniškojo gyvenimo daugelio aspektų aiškinimai; jų įvairovė gali padėti geriau išreikšti „itin turtingą Dievo žodžio lobį“. Tiesa, „svajojantiems apie visų monolitiškai, be jokių niuansų ginamą mokymą tai gali atrodyti nepageidaujamas jėgų išbarstymas“. O kai kurios gnostinės srovės atmetė tokį konkretų Evangelijos paprastumą ir trejybinį bei įsikūnijusį Dievą mėgino pakeisti aukštesniu Vieniu, kuriame pranyksta mūsų istorijos turtingas daugialypiškumas.

Iš tikrųjų mokymas, arba tiksliau, tai, kaip tą mokymą suprantame bei išreiškiame, „nėra uždara sistema, stokojanti dinamikos, gebančios kelti klausimus, abejones, problemas“, o „mūsų žmonių klausimai, kančios, sankirtos, svajonės, kovos, rūpesčiai turi hermeneutinę vertę, kurios nevalia ignoruoti, jei trokštame rimtai aiškinti įsikūnijimo principą. Jų klausimai padeda mums kelti klausimus sau patiems, jų problemos virsta mūsų problema“.

Dažnai kyla pavojinga painiava – įsitikinimas, jog dėl to, kad ką nors žinome ar galime paaiškinti tam tikra logika, jau esame šventi, tobuli, geresni už „tamsią masę“. Visus, kurie Bažnyčioje turėjo galimybę geriau išsilavinti, šventasis Jonas Paulius II įspėjo saugotis pagundos, kad jie nesijaustų „pranašesni kitų tikinčiųjų atžvilgiu“. Iš tikrųjų tai, ką tariamės žiną, turėtų visuomet skatinti geriau atsiliepti į Dievo meilę, nes „mokomasi gyventi: teologija ir šventumas neperskiriami“.

Pamatęs, kad kai kurie jo mokiniai įsitraukė į mokymą, šventasis Pranciškus Asyžietis norėjo išvengti gnosticizmo pavojaus. Todėl šventajam Antanui Paduviečiui parašė taip: „Man patinka, kad mokai brolius šventosios teologijos, su sąlyga, kad tuo užsiėmimu neužgesinsi maldos ir maldingumo dvasios“.

„Didžiausia išmintis, kokia tik gali egzistuoti, yra vaisingai dalyti tai, ką turi, ir tai, ką gavai, kad išdalytum. Todėl kaip gailestingumas yra išminties draugas, lygiai taip godumas yra jos priešas“.

Jis suvokė pagundą krikščioniškąją patirtį paversti intelektinių samprotavimų visuma, galop nutolinančia nuo Evangelijos šviežumo. Šventasis Bonaventūras savo ruožtu atkreipė dėmesį, kad tikroji krikščioniškoji išmintis neatsiejama nuo gailestingumo artimui: „Didžiausia išmintis, kokia tik gali egzistuoti, yra vaisingai dalyti tai, ką turi, ir tai, ką gavai, kad išdalytum. Todėl kaip gailestingumas yra išminties draugas, lygiai taip godumas yra jos priešas“. „Tam tikra veikla, jungiama su kontempliacija, pastarąją ne apsunkina, bet palengvina. Tokie yra gailestingumo ir pamaldumo darbai“.

 

Bernardinai.lt