Ko labiausiai reikia mūsų laikams? Tikriausiai ne vienas žmogus savęs šito klausia dabartiniame cinizmo ir nevilties persunktame kontekste. Receptų siūloma įvairių: gal daugiau saugumo, ekonominės gerovės, individo laisvės? Popiežius Pranciškus primena: visais laikais pasaulį pozityviai keitė vienintelė jėga – asmeninis šventumas.

Anksčiau publikuotas dokumentas, apaštališkasis paraginimas „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ („Gaudete et exsultate“) aiškina, ką reiškia būti šventam šiuolaikiniame pasaulyje. Tekstas nėra analitinis traktatas apie šventumą. „Mano kuklus tikslas – įžangoje rašo popiežius, – yra dar kartą priminti pašaukimą į šventumą įtraukiant tai į dabartinį kontekstą, paženklintą savų pavojų, iššūkių bei progų.“

Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai. Dokumentas lietuviškai pirmą kartą publikuotas 2018 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 5.

***

Džiaugsmas ir humoro jausmas

Kas pasakyta ligi šiol, neliudija baikščios, liūdnos, gaižios, melancholiškos dvasios ar niūraus veido be energijos. Šventasis geba gyventi kupinas džiaugsmo ir humoro jausmo. Neprarasdamas realizmo, apšviečia kitus teigiama ir vilties turtinga dvasia.

Būti krikščioniu yra „džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17), nes „gailestingąją meilę neišvengiamai lydi džiaugsmas. Mat tas, kuris myli, visada džiaugiasi vienybe su tuo, kurį myliTodėl meilę lydi džiaugsmas“.

Gavę Dievo žodžio grožį, priimame jį „didžiame suspaudime su Šventosios Dvasios džiaugsmu“ (1 Tes 1, 6). Jei leisime Viešpačiui ištraukti mus iš mūsų kiauto ir perkeisti mūsų gyvenimą, galėsime įgyvendinti tai, ko iš mūsų reikalauja šv. Paulius: „Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės!“ (Fil 4, 4).

Pranašai pranašavo Jėzaus laikus, kuriais dabar gyvename, kaip džiaugsmo apreiškimą: „Krykštauk ir džiūgauk!“ (Iz 12, 6); „Užlipk ant aukšto kalno, džiugiosios žinios skelbėjau Sionai! Galingai pakelk balsą, gerosios naujienos skelbėja Jeruzale!“ (Iz 40, 9); „Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Nes Viešpats paguodė savąją tautą, pasigailėjo savo varguolių“ (Iz 49, 13); „Didžiai džiūgauk, Siono dukra, garsiai krykštauk, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, – jis išaukštintas ir pergalingas“ (Zch 9, 9). Neužmirškime ir Nehemijo paraginimo: „Nebūkite liūdni, nes džiugesys Viešpatyje yra jūsų stiprybė“ (Neh 8, 10).

Marija, mokėjusi įžvelgti Jėzaus atneštą naujybę, giedojo: „Mano dvasia džiaugiasi“ (Lk 1, 47), ir pats Jėzus „pradžiugo Šventąja Dvasia“ (Lk 10, 21). Jam einant pro šalį, „visa minia džiaugėsi“ (Lk 13, 17). Po prisikėlimo ten, kur ateidavo mokiniai, pasklisdavo „didelis džiaugsmas“ (Apd 8, 8). Mums Jėzus garantuoja: „Jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. Aš jus vėl pamatysiu; tada jūsų širdys džiūgaus, ir jūsų džiaugsmo niekas iš jūsų nebeatims“ (Jn 16, 20. 22). „Aš jums tai kalbėjau, kad jumyse būtų manasis džiaugsmas ir kad jūsų džiaugsmui nieko netrūktų“ (Jn 15, 11).

Būna sunkių akimirkų, kryžiaus meto, bet niekas negali sugriauti antgamtinio džiaugsmo: „Džiaugsmas prisitaiko ir kinta, bet visada išlieka bent kaip šviesos spindulys, sklindantis iš asmeninio tikrumo, kad, nepaisant visko, esi be galo mylimas“. Būtent vidinis saugumas, vilties kupinas giedrumas teikia dvasinį pasitenkinimą, nesuprantamą vadovaujantis pasaulio kriterijais.

Paprastai krikščioniškąjį džiaugsmą lydi humoro jausmas; tai, pavyzdžiui, liudija šventieji Tomas Moras, Vincentas Paulietis ar Pilypas Nėris. Prasta nuotaika nėra šventumo ženklas: „Išmesk rūpestį iš savo širdies“ (Koh 11, 10). Iš Viešpaties gauname tiek daug „mūsų džiaugsmui“ (1 Tim 6, 17), kad liūdesys kartais būna susijęs su nedėkingumu, su tokiu užsisklendimu savyje, jog nebegebame atpažinti Dievo dovanų (101).

Jo tėviška meilė mus kviečia: „Mano vaike, jei turi iš ko, vaišinkis. Neatsakyk sau šios dienos gėrybių“ (Sir 14, 11. 14). Jis nori, kad būtume geros nuotaikos, dėkingi ir per daug nesvarstantys: „Gerą dieną džiaukis gerove . Dievas padarė žmoniją dorą, bet žmonės leidosi į savo svarstymus“ (Koh 7, 14. 29). Bet kurioje situacijoje reikia išlaikyti lanksčią dvasią ir elgtis taip, kaip elgėsi šv. Paulius: „Išmokau būti patenkintas savo būkle“ (Fil 4, 11). Taip gyveno ir šv. Pranciškus Asyžietis, gebėjęs susijaudinti dėl sukietėjusios duonos kriaukšlio ar laimingas šlovinti Dievą už jo veidą glostantį vėją.

Kalbu ne apie vartotojišką ir individualistinį džiaugsmą, būdingą kai kurioms šiandienėms kultūrinėms patirtims. Juk vartotojiškumas nepatenkina širdies; gali suteikti atsitiktinių ir trumpalaikių malonumų, bet ne džiaugsmą. Aš galvoje turiu džiaugsmą, išgyvenamą bendrai, džiaugsmą, kuriuo dalijamasi ir kuriame dalyvaujama, nes „palaimingiau duoti negu imti“ (Apd 20, 35), o „Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7). Broliška meilė didina mūsų gebėjimą džiaugtis, nes padaro mus gebančius džiaugtis kitų gėriu: „Džiaukitės su besidžiaugiančiais“ (Rom 12, 15). „Mums džiaugsmas, kad mes silpni, o jūs stiprūs“ (2 Kor 13, 9). Priešingai, jei „dėmesį pirmiausia telksime į savo poreikius, pasmerksime save džiaugsmo stokojančiam gyvenimui“.

Drąsa ir užsidegimas

Šventumas sykiu yra parresia – drąsa, evangelizacinis užsidegimas, paliekantis žymę šiame pasaulyje. Kad tai būtų įmanoma, pas mus ateina pats Jėzus, giedriai ir tvirtai kartodamas: „Nebijokite!“ (Mk 6, 50). „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Šie žodžiai leidžia mums žengti bei tarnauti su tokia pat drąsos kupina nuostata, kokią apaštalams sužadino Šventoji Dvasia, paskatindama juos skelbti Jėzų Kristų. Drąsa, entuziazmas, laisvas kalbėjimas, užsidegimas apaštalauti – visa tai apimama žodžiu parresia, žodžiu, kuriuo Biblijoje taip pat išreiškiama egzistencijos, kuri yra atvira, nes pasirengusi tarnauti Dievui ir artimui, laisvė (plg. Apd 4, 29; 9, 28; 28, 31; 2 Kor 3, 12; Ef 3, 12; Žyd 3, 6; 10, 19).

Palaimintasis Paulius VI tarp evangelizacijos kliūčių įvardijo ir parresia stygių: ši kliūtis rimtesnė už kitas, nes „kyla iš vidaus“.

Kaip dažnai esame gundomi pasilikti ramiuose vandenyse! Tačiau Viešpats kviečia mus irtis į gilumą ir tinklus užmesti gilesniuose vandenyse (plg. Lk 5, 4). Kviečia praleisti gyvenimą tarnaujant Jam. Įsikibę į Jį, įgyjame drąsos visas savo charizmas skirti tarnavimui kitiems. Galbūt pasijusime skatinami Jo meilės (plg. 2 Kor 5, 14) ir drauge su šv. Pauliumi ištarsime: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16).

Pažvelkime į Jėzų: jo gili atjauta nevertė susigūžti, nebuvo paralyžiuojanti, baugšti ar gėdos kupina atjauta, taip dažnai būdinga mums, bet priešingai. Ta atjauta skatino Jėzų galingai išeiti iš savęs skelbti, siųsti į užduotį, siųsti gydyti ir laisvinti. Pripažinkime savo trapumą, tačiau patikėkime jį Jėzui ir leiskimės jo išsiunčiami į misiją. Esame trapūs, bet nešiojame lobį, darantį mus didžius ir galintį padaryti geresnius bei laimingesnius tuos, kurie jį gauna. Drąsa ir apaštališka narsa yra esminiai misijos dėmenys.

Parresia yra Dvasios antspaudas, skelbimo autentiškumo liudijimas. Tai džiugus saugumas, akinantis mus puikuotis Evangelija, kurią skelbiame, nepajudinamas pasitikėjimas ištikimu Liudytoju, teikiančiu mums tikrumą, kad niekas „negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės“ (Rom 8, 39).

Norint, kad baimė ir išskaičiavimai neparalyžiuotų, kad neįprastume keliauti neperžengdami saugių ribų, būtina Dvasios paskata.

Norint, kad baimė ir išskaičiavimai neparalyžiuotų, kad neįprastume keliauti neperžengdami saugių ribų, būtina Dvasios paskata. Atminkime, uždaros erdvės galop ima trenkti pelėsiais ir susargdina. Kai pajuto pagundą leistis būti suparalyžiuojamiems baimės ir pavojų, apaštalai ėmė melstis prašydami parresia: „O dabar, Viešpatie, atkreipk akis į jų grasinimus ir suteik saviesiems tarnams drąsos atvirai skelbti tavo žodį“ (Apd 4, 29). Atsakas buvo toks: „Jiems pasimeldus, sudrebėjo susirinkimo vieta, visi prisipildė Šventosios Dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį“ (Apd 4, 31).

Kaip pranašas Jona, mes visi paslapčia gundomi bėgti į saugią vietą. Ji turi daug vardų – individualizmas, spiritualizmas, užsisklendimas ankštame pasaulėlyje, priklausomybė, įsitaisymas sistemoje, įsitvirtinusių schemų kartojimas, dogmatizmas, nostalgija, pesimizmas, normų prieglobstis. Dažnai nenorime palikti pažįstamos ir lengvai valdomos teritorijos. Vis dėlto gali pasitaikyti tokių sunkumų kaip audra, banginis, kirminas, dėl kurio nudžiūvo Jonos moliūgas, ar vėjas ir saulė, kepinusi jo galvą; kaip jį, taip ir mus sunkumai gali paskatinti grįžti pas Dievą, kuris yra švelnus ir trokšta išvesti mus į nuolatinę bei atnaujinančią kelionę.

 Dievas nebijo! Nebijo! Visada pranoksta mūsų schemas ir nesibaimina pakraščių. Jis pats dažnai padaro save pakraščiu.

Dievas visada yra naujybė, be paliovos skatinanti mus vis iš naujo pakilti ir leistis į kitas vietas, kad iš to, kas pažįstama, išeitume į pakraščius ir už jų ribų. Jis veda mus ten, kur žmonija labiausiai sužeista ir kur žmonės, nors ir atrodo paviršutiniški bei konformistiški, tebeieško atsakymų į gyvenimo prasmės klausimą. Dievas nebijo! Nebijo! Visada pranoksta mūsų schemas ir nesibaimina pakraščių. Jis pats dažnai padaro save pakraščiu (plg. Fil 2, 6–8; Jn 1, 14). Tad jei išdrįsime nueiti į pakraščius, tai Jį ten surasime: Jis jau yra ten. Jėzus pirma mūsų jau yra ten brolių širdyje, sužeistame kūne, engiamame gyvenime, aptemusioje sieloje. Jis yra ten.

Tiesa, jog būtina atverti duris Jėzui Kristui, kuris stovi ir beldžia (plg. Apr 3, 20). Tačiau kartais klausiu savęs, ar kartais dėl mūsų egocentrizmo troškaus oro Jėzus mūsų viduje nesibeldžia, kad Jį išleistume. Evangelijoje regime, kaip Jėzus „keliavo per miestus ir kaimus, mokydamas ir skelbdamas Gerąją Naujieną apie Dievo Karalystę“ (Lk 8, 1). Ir po prisikėlimo, kai mokiniai iškeliavo visomis kryptimis, Viešpats veikė drauge su jais (plg. Mk 16, 20). Būtent tokia dinamika kyla iš tikro susitikimo.

Įprotis vilioja mus ir mums sako, jog nėra prasmės mėginti ką nors keisti, šios situacijos akivaizdoje nieko negalime pakeisti, kad visada buvo taip ir vis dėlto nepražuvome. Iš įpročio nebekovojame su blogiu ir leidžiame, kad dalykai „būtų tokie, kokie yra“ arba tokie, kokius nustatė kai kurie. Tačiau leiskime Viešpačiui ateiti ir mus pabudinti, išjudinti iš mūsų sąstingio, išlaisvinti iš vangumo! Meskime įpročiui iššūkį, atverkime akis bei ausis ir pirmiausia širdį, kad mus išjudintų tai, kas vyksta aplink mus, ir gyvas bei veiksmingas Prisikėlusiojo žodis.

Įkvepiantis yra pavyzdys gausybės kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kurie labai ištikimai, dažnai rizikuodami gyvybe ir tikrai atsižadėdami patogumų, skelbia ir tarnauja. Jų liudijimas mums primena, kad Bažnyčiai reikia ne daug biurokratų ir funkcionierių, bet karštų misionierių, kuriuos pasiglemžia užsidegimas pasidalyti tikruoju gyvenimu. Šventieji stebina mus ir trikdo, nes savo gyvenimu ragina mus atsisakyti ramaus ir nujautrinančio vidutiniškumo.

Prašykime Viešpatį malonės, Dvasiai pakvietus, nesvyruojant žengti žingsnį pirmyn. Prašykime apaštališkos drąsos dalytis Evangelija su kitais ir savo gyvenimo nepaversti suvenyrų muziejumi. Bet kuriomis aplinkybėmis leiskime Šventajai Dvasiai paakinti mus žvelgti į istoriją prisikėlusio Jėzaus šviesoje. Tada Bažnyčia, užuot stovėjusi pavargusi, žengs pirmyn atsiliepdama į Viešpaties staigmenas.

 

Bus daugiau

Bernardinai.lt