Ko labiausiai reikia mūsų laikams? Tikriausiai ne vienas žmogus savęs šito klausia dabartiniame cinizmo ir nevilties persunktame kontekste. Receptų siūloma įvairių: gal daugiau saugumo, ekonominės gerovės, individo laisvės? Popiežius Pranciškus primena: visais laikais pasaulį pozityviai keitė vienintelė jėga – asmeninis šventumas.

Anksčiau publikuotas dokumentas, apaštališkasis paraginimas „Būkite linksmi ir džiūgaukite“ („Gaudete et exsultate“) aiškina, ką reiškia būti šventam šiuolaikiniame pasaulyje. Tekstas nėra analitinis traktatas apie šventumą. „Mano kuklus tikslas – įžangoje rašo popiežius, – yra dar kartą priminti pašaukimą į šventumą įtraukiant tai į dabartinį kontekstą, paženklintą savų pavojų, iššūkių bei progų.“

Už vertimą dėkojame „Bažnyčios žinių“ redakcijai. Dokumentas lietuviškai pirmą kartą publikuotas 2018 m. „Bažnyčios žinių“ Nr. 5.

***

Plačiame šventumo kontekste, pateiktame Palaiminimų ir Mt 25, 31–46 teksto, norėčiau įvardyti keletą požymių ar dvasinių išraiškų, kurių, mano akimis, neturėtų stigti norint suprasti, kokiai gyvensenai mus kviečia Viešpats. Negaišiu aiškindamas mums jau žinomas šventėjimo priemones – įvairius maldos metodus, svarbius Eucharistijos ir Sutaikinimo sakramentus, aukų atnašavimą, įvairias pamaldumo formas, dvasinį vadovavimą ir daug kitų. Čia aptarsiu kelis pašaukimo į šventumą aspektus tikėdamasis, kad tai sulauks ypatingo atgarsio.

Požymiai, kuriuos noriu išryškinti, jokiu būdu nėra visi, galintys sudaryti šventumo modelį. Tai penkios didelės meilės Dievui ir artimui apraiškos, kurias laikau itin svarbiomis dėl tam tikrų šiandienės kultūros grėsmių bei trūkumų. Joje reiškiasi mus sekinantis ir silpninantis nervingas bei intensyvus nerimas; negatyvumas ir prislėgtumas; patogus vartotojiškas ir egoistinis vangumas; individualizmas ir gausybė klaidingo dvasingumo, neturinčio nieko bendro su Dievu, formų, vyraujančių dabartinėje religijos rinkoje.

Ištvermingumas, kantrumas ir romumas

Pirmas iš šių didžiųjų požymių yra tvirtas rėmimasis Dievu, kuris mus myli ir palaiko. Remiantis šiuo vidiniu tvirtumu galima pakelti, išverti nemalonumus, gyvenimo vingius, taip pat kitų agresyvumą, neištikimybę ir trūkumus: „Jei Dievas už mus, tai kas gi prieš mus?!“ (Rom 3, 81). Tai – taikos, pasireiškiančios šventojo elgesiu, šaltinis. Remiantis tokiu vidiniu tvirtumu šventumas mūsų pagreitėjusiame, nepastoviame ir agresyviame pasaulyje liudijamas kantriu ir nuolatiniu gėrio laikymusi. Tai – meilės ištikimybė, nes tas, kas kliaujasi Dievu (πίστις), tas gali būti ištikimas ir broliams (πιστóς), nepalieka jų likimo valiai sunkiomis akimirkomis, neužsikrečia baime ir ištvermingai lydi juos net tada, kai tai neteikia tiesioginio pasitenkinimo.

Šventasis Paulius kvietė romiečius niekam neatmokėti „piktu už pikta“ (Rom 12, 17), netrokšti keršyti (plg. 19 eil.) ir nesiduoti būti nugalimam pikto, bet nugalėti pikta gerumu (plg. 21 eil.). Tokia nuostata yra ne silpnumo, bet tikrosios jėgos ženklas, nes pats Dievas yra „kantrus“, bet „didis galybe!“ (Nah 1, 3). Dievo žodis mus įspėja: „Tebūna toli nuo jūsų visokie šiurkštumai, piktumai, rūstybės, riksmai ir piktžodžiavimai su visomis piktybėmis“ (Ef 4, 31).

Būtina kovoti su savo agresyviais bei egocentriškais polinkiais ir jų saugotis, kad jie nesuleistų šaknų: „Rūstaudami nenusidėkite! Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės!“ (Ef 4, 26). Kai prislegia aplinkybės, visada galime griebtis maldavimo inkaro, vėl sugrąžinančio mus į Dievo rankas ir priartinančio prie ramybės šaltinio: „Niekada per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis“ (Fil 4, 6–7).

Žodinio smurto tinklai per internetą ir įvairias kitas skaitmeninio komunikavimo aplinkas ar erdves gali pagauti ir krikščionis. 

Žodinio smurto tinklai per internetą ir įvairias kitas skaitmeninio komunikavimo aplinkas ar erdves gali pagauti ir krikščionis. Net katalikiškoji žiniasklaida gali peržengti ribas, toleruoti diskreditaciją bei šmeižtus ir, regis, nepaisyti jokios etikos bei pagarbos kito geram vardui. Taip randasi pavojingas dualizmas, nes tuose tinkluose sakomi dalykai netoleruojami viešajame gyvenime ir savo nepasitenkinimą mėginama kompensuoti piktomis noro atkeršyti iškrovomis. Iškalbinga, kad ginant kitus įsakymus kartais iš akių visiškai išleidžiamas aštuntasis: „Melagingai neliudyk“, ir kiti juodinami be gailesčio. Iš to aiškiai matome, kad liežuvis yra „nedorybės visetas“ ir „padega visą gyvenimo eigą, patsai pragaro padegtas“ (Jok 3, 6).

Vidinis tvirtumas, kuris yra malonės vaisius, neleidžia mums įsitraukti į smurtą, persmelkusį socialinį gyvenimą, nes malonė slopina tuštybę ir įgalina širdies romumą. Šventasis nešvaisto jėgų aimanuodamas dėl kitų žmonių klaidų, geba patylėti matydamas brolių trūkumus ir vengia griaunančio bei gniuždančio žodinio smurto, nes nemano, jog šiurkščiai elgtis su kitais yra kilnu, bet laiko kitą „aukštesniu už save“ (Fil 2, 3).

Negerai žvelgti į kitus iš aukšto kaip beširdžiam teisėjui, laikyti kitus nieko vertais ir nuolatos mėginti pamokyti. Šitai yra subtili smurto forma. Šventasis Kryžiaus Jonas siūlė kitką: „Visada būk labiau linkęs būti visų mokomas, nei pats mokyti mažiausią iš visų“. Ir dar patarė, kaip laikytis atokiai nuo demono: „Džiaukis kitų gėriu tarsi savuoju ir nuoširdžiai trokšk, kad jiems visuose dalykuose būtų teikiama pirmenybė. Taip nugalėsi pikta gerumu, toli nuginsi nuo savęs demoną ir patirsi dvasinį džiaugsmą. Stenkis tai daryti pirmiausia atžvilgiu tų, kurie tau mažiausiai patinka. Žinok, kad jei šioje srityje nesilavinsi, tai nei pasieksi tikros meilės, nei darysi kokios nors pažangos“.

Jei negebi pakelti ir paaukoti pažeminimų, nesi nei nuolankus, nei žengi šventumo keliu. 

Nusižeminimas širdyje įsišaknyti gali tik per pažeminimus. Be to nėra nei nuolankumo, nei šventumo. Jei negebi pakelti ir paaukoti pažeminimų, nesi nei nuolankus, nei žengi šventumo keliu. Šventumas, Dievo dovanojamas savo Bažnyčiai, ateina per Jo Sūnaus pažeminimą: toks yra kelias. Pažeminimas daro tave panašų į Kristų, yra neatsiejama sekimo Kristumi dalis: „Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“ (1 Pt 2, 21). Jis savo ruožtu parodo Tėvo nusižeminimą: Jis nusižemino, kad keliautų su savo tauta pakeldamas pastarosios neištikimybę bei murmėjimą (plg. Iš 34, 6–9; Išm 11, 23–12, 2; Lk 6, 36). Todėl apaštalai pažeminti „ėjo iš tarybos džiaugdamiesi, kad dėl Jėzaus vardo užsitarnavo panieką“ (Apd 5, 41).

Galvoje turiu ne vien smurtines kankinystės situacijas, bet ir visus kasdienius pažeminimus, pakeliamus gelbėjant savo šeimą, giriant ne save, o kitus, imantis mažiau garbingų užduočių ir kartais pasirenkant iškęsti kokią nors neteisybę kaip auką Viešpačiui: „Kai esate kantrūs darydami gera ir kentėdami, tuomet jums nuopelnas Dievo akyse“ (1 Pt 2, 20). Tai nereiškia vaikščioti nunarinus galvą, būti nekalbiam ar šalintis visuomenės. Kartais, kai yra išsilaisvinęs iš egocentrizmo, kiekvienas gali išdrįsti maloniai padiskutuoti, reikalauti teisingumo ar ginti silpnuosius nuo galingųjų, net jei tai ir turėtų neigiamų padarinių jo įvaizdžiui.

Nesakau, kad pažeminimas yra malonus dalykas, nes tai būtų mazochizmas, bet tai yra būdas, kaip sekti Jėzumi ir augti vienybe su Juo. Šitai yra nesuprantama prigimtiniu lygmeniu ir pasaulis tokį pasiūlymą išjuokia. Tai – malonė, kurios turime prašyti: „Viešpatie, jei susidursiu su pažeminimais, padėk man pajusti, kad seku Tavimi, einu Tavo keliu.“

Tokia nuostata būdinga Kristaus nuramintai širdžiai, išlaisvintai iš agresyvumo, kuris trykšta iš per didelio „aš“. Tas nuraminimas, kuris yra malonės vaisius, leidžia mums išlaikyti vidinį saugumą ir išlikti, ištverti gėryje, net ir einant „per tamsiausią slėnį“ (Ps 23, 4) ir kariuomenei apgulus (plg. Ps 27, 3). Tvirtai stovėdami Viešpatyje, ant Uolos, galime giedoti: „Kai einu ilsėtis, ramiai užmiegu, nes tu vienas, Viešpatie, leidi be rūpesčio ilsėtis“ (Ps 4, 9).

Galiausiai Kristus yra „mūsų sutaikinimas“ (Ef 2, 14) ir atėjo, „kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės taką“ (Lk 1, 79). Šv. Faustinai Kowalskai Jis pasakė: „Žmonija nesuras taikos, kol, kupina pasitikėjimo, neatsigręš į mano gailestingumą“. Tad nepasiduokime pagundai ieškoti saugumo sėkmėje, tuščiose pramogose, nuosavybėje, valdžioje ar socialiniame įvaizdyje: „Duodu jums savo ramybę“, bet ne taip, „kaip duoda pasaulis“ (Jn 14, 27).

 

bernardinai.lt