Kraunasi...

Šventasis yra kiekvienas, esantis danguje, Dievo artumoje

Lapkričio mėnesį pradedame dviem šventėmis: Visų Šventųjų iškilme ir Vėlinių diena. Dažnai esame linkę jas supainioti, abi dienas skirti artimųjų kapų lankymui, mirusiųjų pagerbimui.  Apie tikrąją Visų Šventųjų iškilmės prasmę ir maldos už mirusiuosius Vėlinių aštuondienį svarbą ne tik anapilin išėjusiems mūsų artimiesiems, bet ir mums, pasilikusiems žemėje, pasakoja ir į klausimus atsako br. kun. Kūdikėlio Jėzaus Pranciškus CSJ.

 

Lietuvoje gana giliai įsitvirtinusi gedulo kultūra. Gal todėl ir Mirusiųjų minėjimo – Vėlinių – diena visuotinai švenčiama, nekvestionuojant šios krikščioniškos šventės prasmės ir reikšmingumo. Išties, katalikų Liturginiame kalendoriuje lapkričio 1-oji yra Visų Šventųjų šventė, kuri, deja, dažniausiai nublanksta Vėlinių procesijų šurmuly. Ką ši šventė reiškia?

 

–  Pirmiausia nemanau, kad, kaip sakote, Lietuvoje įsitvirtinusi gedulo kultūra yra negatyvus dalykas. Jeigu žmonėse, visuomenėje esti gedulo kultūra – vadinasi, esti ir tikėjimas pomirtiniu gyvenimu – ryškus ar miglotas, bet esti. Taigi sakyčiau, kad mūsų visuomenė dar yra daugiau ar mažiau religinga. Tai  jau pozityvu.

Visų Šventųjų šventė Katalikų Bažnyčioje turi iškilmės rangą, yra viena iš svarbesniųjų metinių liturginių švenčių. Tik Kristaus atneštas tikėjimas leidžia suprasti, jog mūsų protėviai, seneliai, tėvai, broliai, seserys, išėję į anapus, jei jau yra pasiekę Galutinį Tikslą, nėra šiaip kažkur dausose, bet realiai gyvena ir netgi labiau gyvena nei mes. Mes palyginti su jais esame tik šešėlyje, o jie gyvena iš tikrųjų Šviesoje, nes regi patį Gyvybės Šaltinį. Iš tiesų ši krikščioniškojo tikėjimo tikrovė yra kažkaip nutolusi, sunkiai suvokiama mūsų visuomenėje, nes ta mūsų visuomenė, reiktų pripažinti, nėra labai krikščioniška. Mūsų, kaip ir visos Europos kultūros, šaknys yra krikščioniškos, bet vienas dalykas yra krikščioniškos kultūros apraiškos ir visai kas kita – asmeninis krikščioniškas tikėjimas, besireiškiantis per kultūrą.

 

– Kodėl Bažnyčia mato prasmę vieną dieną paminėti visus šventuosius?

 

–  Šventasis yra ne tik tas, kuris yra kanonizuotas – paskelbtas šventuoju, bet ir kiekvienas žmogus, kuris yra danguje, Dievo artumoje. Vadinasi, šią vieną dieną mes švenčiame visus žinomus ir nežinomus šventuosius, tam tikra prasme švenčiame ir savo pačių ateitį. Mes danguje būsime tik tuomet, jei būsime šventi. Ir atvirkščiai – jeigu būsime danguje – vadinasi, būsime ir šventi. Žinoma, jeigu šventumas netaps mūsų savastimi šiame pasaulyje, vis vien turėsime galimybę būti pabaigti šventinti skaistykloje. Bet tai jau kitas mūsų tikėjimo slėpinys.

 

– Kokia yra Visų Šventųjų šventės liturginė spalva ir kodėl?

 

– Balta. Balta spalva Bažnyčioje reiškia meilės pergalę. Ją kunigas dėvi, kai minimos Viešpaties Jėzaus šventės (išskyrus susijusios su Jo Kančia, kai naudojama raudona spalva), Mergelės Marijos, kitų šventųjų, kurie gyvenimą baigė ne kankinio mirtimi, dienomis.

Kodėl balta yra meilės pergalės spalva? Apreiškime šv. Jonui kalbama apie Jėzų, visą baltą, nes Prisikėlimu nugalėjusį mirtį (Apr 1, 13-14). Tie, kurie yra nugalėję su Juo, irgi vilki baltus apsiaustus, išbalintus Avinėlio Krauju – jie yra nugalėtojai (Apr 7, 9.14). Taigi šventieji yra mirties, nuodėmės, blogio, piktosios dvasios nugalėtojai Kristuje, ši spalva reiškia jų pergalės triumfą.

 

– Lapkričio 2-ąją minime savo mirusiuosius. Kaip liudija pats pavadinimas „Vėlinės“ – ši šventė labai artima lietuvių etnokultūrinei tradicijai, tačiau koks yra jos krikščioniškasis turinys? Kam esame kviečiami?

 

– Man atrodo, tai gražiai pasisekusio įkultūrinimo pavyzdys, kai lietuviškai vadinamos Vėlinės yra ir krikščioniškojo anapus išėjusių mūsų artimųjų, apie kurių galutinį likimą dar nežinome, paminėjimo diena. Nelabai išmanau senąją baltų religiją, tačiau kiek iš bendro išsilavinimo žinau, tą dieną būdavo prisimenami anapilin iškeliavę artimieji, jiems nuliejamos aukos, paliekama maisto, panašiai kaip ir Kūčių tradicijose. Nežinau, kiek senuosiuose papročiuose yra atjautos slėpinio, tačiau krikščioniškoms mirusiųjų paminėjimo šventėms būdingas bruožas – atjauta, maldos ir aukos pagalba išėjusiems, kurie dar nėra pasiekę būties pilnatvės, t. y. šventojo būklės danguje, kai žmogaus siela regi Dievą veidas į veidą, bet vis dar yra skaistykloje, kur apvaloma nuo į anapus nusinešto blogio.

Skaistykloje esančioms sieloms galime padėti savo auka: malda, pasninku, susivaldymu, kai tai daroma iš meilės, – viskuo, kas teologiškai vadinama nuopelnu. Tiems, kurie norėtų labiau pasigilinti, galima rekomenduoti paskaityti Benedikto XVI enciklikos „Spe Salvi“ paskutinius skyrius. Ten popiežius labai aiškiai teologiškai paaiškina pragaro, skaistyklos ir dangaus būklę.

 

– Kokia Vėlinių dienos liturginių apeigų prasmė?

 

– Lietuvoje dažnai žmonės Vėlines pradeda švęsti išvakarėse. Iš tiesų paprastai iškilmingos šventės pradedamos švęsti išvakarėse – pirmąja šventės Vakarine malda. Tačiau Visų Šventųjų diena turėtų baigtis antrąja Visų Šventųjų Vakarine (nes, kaip minėjau, ji turi iškilmės statusą), vadinasi, iki pat dienos pabaigos turėtų būti švenčiami Visi Šventieji. Tačiau Lietuvoje jau per Visus Šventuosius imamos švęsti Vėlinės, lankomi kapai ir nedaug kas į kapines ateina ar prisimena mirusiuosius tikrąją Vėlinių dieną, t. y. lapkričio 2-ąją.

Vėlinių dienos liturgijos apeigų prasmė, kaip minėjau, yra malda suteikti pagalbą tiems artimiesiems, kuriems jos dar reikia, nes jų sielos tebėra skaistykloje.

 

– Pagal Bažnyčios tradiciją mirusiųjų pagerbimas vyksta ne tik vieną dieną, bet ir visą savaitę. Kokia Vėlinių oktavos prasmė?

 

– Maldų aštuondienis švenčiamas po visų didžiųjų švenčių – šv. Kalėdų, šv. Velykų, Sekminių (nors po II Vatikano Susirinkimo liturginės reformos pastarosios oficialiai neliko). Panašiai ir šiuo atveju – nuo lapkričio 2 d. minimas maldų aštuondienis, kuriuo Bažnyčia nori pabrėžti, jog anapusybės prisiminimas – tai svarbus, reikšmingas dalykas ne tik išėjusiems, bet ir mums, čia pasiliekantiems, kad iš naujo, giliau suvoktume savo egzistencijos prasmę, susimąstytume, jog žemėje esame tik keleiviai, ką kasdienybės darbų ir švenčių sūkuriuose dažnai pamirštame.

 

– Kas krikščioniui yra kapinės ir kapo vieta? Kokia laikysena yra derama? Kas yra svarbiausia galvojant apie amžinybėn išėjusio žmogaus atminimą?

 

– Į amžinybę iškeliavusieji mūsų pasaulį mato tiek, kiek jiems duota Dievo, ir tik iš amžinybės perspektyvos, kuri visiškai kitokia nei mūsų, žemiškoji. Visi išoriniai pagarbos mirusiesiems ženklai – vainikai, gėlės, žvakutės – labiau reikalingi mums, gyviesiems, nei išėjusiesiems, nes mes šitaip įkūnijame ir savo žmogiška prigimtimi išgyvename tų išėjusiųjų svarbą, išliekančią mūsų gyvenime.

Pagarba kapavietėms iš tiesų yra kiekvienos religijos bruožas, nes taip žmogus išreiškia savo santykį su anapusine tikrove, nors supratimas apie tą anapusinę tikrovę gali būti ir labai miglotas ar net iškreiptas. Religija yra natūralus kiekvieno normalaus žmogaus matmuo, nes žmogaus galutinis tikslas yra Dievas – tokia jau mūsų prigimtis… O iš Dievo ateinanti malonė mūsų prigimties, kuri yra sukurta to paties Dievo, nesunaikina, tik ją sukilnina ir išgrynina, įskaitant ir religinį žmogaus asmens matmenį. Tad krikščioniško tikėjimo malonė taip pat ir šios prigimtinės religinės žmogaus pagarbos šį pasaulį palikusiųjų kapams nepanaikina, bet ją sukilnina ir išgrynina.

Galvojant apie amžinybėn išėjusį žmogų tikriausiai svarbiausia atsiminti tai, kas gera, ir atleisti, kas buvo bloga (nesakau – užmiršti, bet – atleisti). Mat atleidimas ne tik išvaduoja mūsų pačių širdį nuo nuoskaudos, kuri širdį įkalina, mus sukietina, bet taip pat išlaisvina ir skaistykloje dėl tos mums padarytos nuoskaudos kenčiančią sielą.

 

– Minėdami savo artimųjų mirties datą, katalikai tradiciškai prašo ta intencija aukoti šv. Mišias. Kokia yra šios praktikos esmė?

 

– Nebendraujant meilė miršta, būtent dėl to Viešpats mums, gyvenantiems laike, o ne amžinybėje, kasdien dovanoja savo Kūną didžiausios Meilės ženklan, idant tokiu būdu toji vienatinė Kryžiaus auka, paaukota kartą visiems laikams, galėtų mus pasiekti kiekvieną mūsų gyvenamo laiko akimirką ir taip mes jau laike galėtume gyventi tuo, kas yra amžina. Be to, Viešpats duoda mums mylėti ne tik Jį, bet ir artimą, o toji meilė taip pat reikalinga atnaujinimo laike. Aišku, kad labiausiai artimą mylime Viešpatyje, kuris moko mus mylėti vieni kitus taip, kaip Jis mus mylėjo (žr. Jn 13,34) – pačia didžiausia Meile, t. y. Kryžiumi (tarp kita ko, sudabartinamu per Eucharistiją), nes nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti (Jn 15,13). Tai reiškia, kad turime mylėti jau nebe savo žmogiška ir ribota širdimi, o paties Jėzaus Širdimi, perverta ant Kryžiaus, iš kurios trykšta Jo atiduodama už mus gyvybė. Tad visiškai akivaizdu, kad būtent per Eucharistiją galime ypatingai aukoti Viešpaties Gailestingajai Meilei tuos, kurie Jo valia yra ypač brangūs mūsų širdžiai, nes būtent taip juos mylime labiausiai ir tikriausia Meile, būtent taip ją giliausiai išreiškiame. O medžiaginė auka tik dar labiau įkūnija tą meilės išraišką, kaip ir dovanojama gėlių puokštė įkūnija ir išreiškia meilę, – ar dovanotume ją mylimam žmogui, ar gydytojui, kuris jį gydo, ar net jau išgydė. Būtent todėl galime ir privalome kasdien savo širdyje į susitikimą su Viešpačiu atsinešti visą žmoniją, jau iškeliavusią, keliaujančią ar dar keliausiančią į amžinybę, jei tikrai norime mylėti taip, kaip Viešpats mus myli. O įkūnyti tą meilę medžiagine auka už tą ar kitą labiau mylimą asmenį irgi galime nors ir kasdien ar bent ypatingomis progomis, pvz., per Vėlines, kaip ir gėles galima dovanoti nors ir kasdien ar bent jau ypatingomis progomis.

 


Kategorija Straipsniai


Grįžti atgal Paskelbta: 2022-10-28

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt