Šventadienio pamokslas. XXVI eilinis sekmadienis


a- A+

 

„Jėzus bylojo aukštiesiems kunigams ir tautos seniūnams: Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du sūnus. Kartą jis kreipėsi į pirmąjį, sakydamas: ‘Vaike, eik ir padirbėk šiandien vynuogyne’. Šis atsakė: ‘Nenoriu’, bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti. Paskui tėvas kreipėsi į antrąjį sūnų tais pačiais žodžiais. Šis jam atsakė: ‘Einu, viešpatie’, bet nenuėjo. Katras iš jų įvykdė tėvo valią?“ Jie atsakė: „Pirmasis“. Tuomet Jėzus tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę. Nes Jonas atėjo pas jus teisybės keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo“. (Mt 21, 28-32)

Taip ir ne
mons. Adolfas Grušas

Praėjusį sekmadienį Mišių Evangelijoje gal kiek ir nustebino vynuogyno šeimininko elgesys, kuris, atrodo, prasilenkė su teisingumu.

Galbūt ir mes, kaip tremtiniai į Babiloniją, į kuriuos prabyla pranašas Ezechielis pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje, taip pat kartais norėtume pasakyti, kad Viešpats ne visuomet teisingai elgiasi su mumis. Esame linkę priekaištauti Dievui, manydami, kad mums tenka kentėti už savo tėvų ir protėvių kaltes. Mes vadovaujamės žmonių logika, tuo tarpu pranašas savo tėvynainiams ir mums siūlo priimti kitokią: Dievo logiką.

Iš tiesų tai yra neišvengiama: jei iš tikrųjų norime būti Kristaus sekėjais, reikia vis iš naujo suvokti, kokiu būdu autentiškiausiai išreiškiame savo tikėjimą. Tai daryti mus įpareigoja ir šio sekmadienio Evangelija, kurioje aiškiai parodoma, kad Jėzus, netgi labiau, negu atvirą nuodėmę, atmeta elgesį, paplitusį anų ir šių laikų pamaldžiųjų tarpe: veidmainystę.

Jėzus ne kartą kalba apie vynuogyną, jo darbininkus ir šeimininką. Šis įvaizdis buvo labai artimas Palestinos žmonėms, kurie gyveno šalia vynuogynų, patys juose darbavosi ir jais rūpinosi. Tai buvo turtas, per kartas perduodama nuosavybė, ir nenuostabu, kad tarp vynuogyno šeimininko ir vynuogyno egzistavo labai stiprus ryšys. Neveltui Šventajame Rašte netgi Dievo ir žmonių santykiai prilyginami vynuogynui, o Dievo kvietimas darbuotis Jo vynuogyne liudija nepaprastą Dievo artumą mums.

Vienas sūnus iškart atsiliepia į tėvo kvietimą, tačiau iš tiesų į vynuogyną dirbti nenueina. Palyginimas nekalba apie tai, kad jis būtų pakeitęs nuomonę, susitikęs draugą, ar turėjęs kitų, aktualesnių darbų. Ne, šis sūnus paprasčiausiai nuo pat pradžios neturėjo jokio noro eiti dirbti. Jo elgesys ir ištartas „einu“ yra grynai išorinis, niekaip nesusijęs su vidiniu nusiteikimu. Tėvo prašymas nesukelia jam nepatogumų, nes jis to prašymo iš tiesų net nelaiko svarbiu. Jo elgesys panašus į mūsų religingumą, kuris pernelyg dažnai skirtas išorei, demonstravimui, apeigoms be atsivertimo.

Žinoma, Dievas permato mūsų širdis, tačiau kartais nuostabą kelia mūsų tikėjimą turinčios liudyti šventės, kur kas panašesnės  į prietaringumo demonstravimą, o ne atsivertimą…

Kaip tik todėl šiandien Bažnyčia ir primena mums, kad Dievas nepriima apsimestinio pamaldumo ir netikrumo. Jėzus sako, kad Dievui priimtinesnis tas brolis, kuris pradžioje atsisako priimti pasiūlymą, tačiau vėliau, apsigalvojęs, nueina dirbti.

Ne kartą tenka susidurti su ištariamu „ne“, kuris savyje slepia asmenines problemas, troškimą išsiaiškinti situaciją, norą kalbėtis ir būti suprastam. Tikriausiai kiekvienas kunigas yra sutikęs žmonių, vadinančių save ateistais, sakančių „ne“ Dievui, bet, kalbantis su jais, klausantis jų abejonių, pasirodydavo, kad tas „ne“ reiškia ką kita.

Ar nepagalvojame, kad kartais tai yra „ne“, sakomas viešai matomam apsimestiniam kai kurių krikščionių tikėjimui, jų elgesiui, nesuderinamam su išpažįstamomis tiesomis? Ar nesusimąstome, kad jie taria „ne“ nesuprantamam, žmonėmis nesidominčiam Dievui, nes nemato, kad tuo gyvena tikintieji? Ar neatrodo, kad jie taria „ne“ Bažnyčiai, kuri pamiršo gailestingumą?

Tuo tarpu, pamatę kitokį Dievo veidą, bent kai kurie iš jų gal ir visiškai netikėtai savąjį „ne“ pakeičia absoliučiu „taip“, priversdami stebėtis mus, jau nuo seno esančius šalia Viešpaties.

Bent jau mes taip galvojame apie save…

Gal todėl palyginimo pabaiga mums yra netikėta. Jėzus sako, kad muitininkai ir ištvirkėlės į Dievo karalystę pateks aplenkdami tuos, kurie save laiko teisiais. Jie, ištarę „ne“ apsimestiniam religingumui, renka nuo stalo nukritusius trupinius ir glaudžiasi prie Mokytojo iš Nazareto, su šypsena kalbančio apie Dievą, kuris priima ir viešų nusidėjėlių liudijimą…

Koks akibrokštas! Mes, pirmosios valandos darbininkai, tikriausiai, turėtume teisę murmėti prieš Viešpatį?!…

Tuo tarpu mums tereikia suvokti, kad esame Dievo mylimi vaikai, leisti Žodžiui persmelkti mūsų širdis ir atsiversti, kad visi mūsų ištariami „taip“ būtų autentiški, plaukiantys iš širdies.

Galbūt, kartais norėsime pasakyti: „Viešpatie, pavargau, nenoriu… Būti Tavo mokiniu, dirbti Tavo vynuogyne – Bažnyčioje sunku ir yra akimirkų, kuomet jaučiu, jog nebeturiu jėgų ir nematau savo pastangų prasmės. Liudyti Evangeliją visu savo gyvenimu yra labai sudėtinga, todėl esu labiau linkęs plaukti virš bangų, gyventi, kaip visi, tačiau, gerai pagalvojus, dar kurį laiką noriu būti čia…“

Svarbu, kad tai būtų nuoširdu, kad neapsiribotume vien tik žodžiais, bet paprastai ir drąsiai stengtumės gyventi Evangelija.

Bent vieną dieną…

Tada ir tapsime Dievo vaikais, kurių Jis visuomet ieško, trokšdamas parodyti pasauliui savo meilę…

 

Vatikano radijas

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-09-30


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt