Šventadienio pamokslas. XXIV eilinis sekmadienis


a- A+

Priėjo prie Jėzaus Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“. „Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį kartu su žmona ir vaikais bei su visa nuosavybe, kad būtų sumokėta. Tuomet, puolęs jam po kojų, tarnas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu’. Pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas susitiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‘Atiduok skolą!’ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‘Turėk man kantrybės! Aš tau viską atiduosiu’. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmesdino jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas buvo įvykę. Tuomet, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‘Nedorasis tarne, visą aną skolą aš tau dovanojau, nes mane maldavai. Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!’ Užsirūstinęs valdovas atidavė jį budeliams, iki atiduos visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“. (Mt 18, 21-35)

 

TAIP, KAIP DIEVAS, Mons. Adolfas Grušas

„Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų,“- atsiliepia Viešpats į Petro, ne visai sėkmingai mėginusio pademonstruoti savo kilniaširdiškumą, klausimą.

Tradiciškai sakome, kad tai reiškia, jog atleisti nusikaltusiam reikia visuomet, ir vienintelis atleidimo matas yra atleidimas, neturintis jokių ribų. Taip yra todėl, kad gyventi Kristaus Evangelija reiškia: ne šiek – tiek pastumti priekin įprastos žmonių moralės ribas, bet visiems liudyti gerą naujieną, jog Dievo meilė žmogui neturi ribų.

„Kodėl turiu atleisti?“ Kodėl reikia dovanoti skolą? Kodėl reikia pamiršti nuoskaudas, kurias man padarė brolis?“- šie ir panašūs klausimai nuolat aplanko žmones, tačiau į juos visus galima atsakyti vienu sakiniu: todėl, kad taip elgiasi Dievas. Laimėti Dievo karalystę – tai priimti į savo širdį Dievo valią ir paskui vadovautis ja savo santykiuose su kitais žmonėmis.

Jėzus savo mokiniams tai atskleidžia, pasakodamas palyginimą apie du skolininkus. Vienas jų buvo skolingas nepaprastai didelę sumą, palyginamą, galbūt, su visos valstybės biudžetu. Be abejo, tokios skolos sumokėti nebuvo įmanoma, todėl, „puolęs po kojų, tarnas maldavo“, ir „valdovas dovanojo skolą“.

Valdovas tikrai šiuo atveju negali  būti laikomas teisingumo pavyzdžiu, tačiau jį galime pavadinti užuojautos pavyzdžiu: jis, kaip savą, priima tarno susirūpinimą ir skausmą, sugebėdamas žmogų įvertinti labiau, negu savo paties teises. Juk skausmas visuomet yra sunkesnis už auksą…

Tuo tarpu tarnas, „vos išėjęs“, susitiko kitą tarną, tokį patį, kaip ir jis pats, skolingą jam nedidelę pinigų sumą. Ypatingai verta atkreipti dėmesį į žodžius „vos išėjęs“: ne po savaitės, ne kitą dieną, bet tuojau pat! „Vos išėjęs“, o tai reiškia: dar paskendęs netikėtame džiaugsme, atgavęs laisvę, turintis prieš save viltingą ateitį ir būdamas drauge su savo šeima, kurios rizikavo netekti, patyręs valdovo širdies dosnumą, jis „nutvėręs smaugė jį, sakydamas: „Atiduok skolą!“, jis, įsiskolinęs pasakišką sumą!

Juk tiesą sakant, jis reikalavo tik to, kas jam priklauso…

Palyginimo mintis yra labai aiški: nepakanka vien tik išsireikalauti savo teises, kad gyventume pagal Evangeliją. Vien tik teisingumo nepakanka, norint tapti naujais žmonėmis. Akis už akį, dantis už dantį, skola už skolą,- visa tai yra teisingumas, tačiau, kol žmogus mąsto, kaip išsaugoti lygias teises, Dievui rūpi tai, kaip kuo daugiau malonės suteikti žmogui. Kristus aiškiai patvirtina, kad kur kas labiau už žmonių puoselėjamą amžiną iliuziją išlaikyti pusiausvyrą tarp to, ką duodame ir gauname, yra vertingesnė nelygybė, kurią sukuria užuojauta ir gailestingumas.

„Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“- klausia negailestingąjį tarną valdovas. Tai reiškia tik viena: „Nejaugi neturėjai būti toks, kaip ir aš?“ Valdovas sudarė galimybę pajusti karališkos širdies dosnumą, tačiau tarnui labiau patiko vergo širdis…

Visuomet, kai kalbame apie atleidimą, mes susiduriame su tuo pačiu motyvu: elgtis taip, kaip elgiasi Dievas. Čia verta prisiminti apaštalo mums perduotus žodžius: „palaimingiau duoti, negu imti“. Atleisti, reiškia: paleisti, išvaduoti, sutraukyti pančius, duoti laisvę.

Tiesa, mūsų logika paprastai įkalina mus įvairių ryšių ir skolų labirinte, tuo tarpu reikia padaryti kai ką nelogiško – septyniasdešimt septynis kartus ir dar daugiau, kol, išsiveržę iš savo apskaičiavimų, pajusime, jog mes norime daryti kitiems tai, ką Dievas daro mūsų labui…

 

Vatikano radijas

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-09-16


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt