TAI, KĄ ATIDUODAME

Mons. Adolfas Grušas

Dievas nepadaro visko. Jis daro tai, ko nepadarome mes.

Šio sekmadienio Mišių Evangelija mums primena vieną tiesą, kurią labai dažnai pamirštame, nors, paklausti sakytume, kad taip nėra. Ta tiesa išreiškiama labai paprastais žodžiais: Dievas mūsų neapleidžia. Niekada neapleidžia!

Kur kas dažniau galvojame priešingai, aimanuodami, jog Viešpats mus pamiršo: galbūt, mirus artimam žmogui, kam nors susirgus nepagydoma liga, ištikus nelaimei. Taip manome, nes norime, kad Jis, kaip stebukladarys, ateitų į mūsų gyvenimą, išspręsdamas mums nepalankią situaciją. Elgiamės taip, kaip ir apaštalai, kurie, atėję pas Jėzų, verkšleno, kad susirinkę žmonės yra išalkę, o jie neturi maisto ir todėl geriau būtų leisti miniai išsivaikščioti.

Tokie esame ir mes: susidūrę su sunkumais prašome Dievą pašalinti kilusią problemą. Deja, mūsų maldos ir prašymai dažnai yra klaidingi, nes norime išnaudoti Dievo visagalybę, tuo pat metu nuo savo pečių nusimesdami bet kokią atsakomybę. Net keista: Dievas mus sukūrė laisvus, duodamas galią visai kūrinijai, bet mes savo laisve naudojamės paprastai tik savo pačių labui. Amžini egoistai…

Duonos padauginimo stebuklo aprašymas moko mus, kad Dievas nepaprastai vertina mus ir yra suteikęs daugybę galimybių, į kurias neatkreipiame dėmesio ir labai dažnai paliekame nepanaudoję.

Jėzus neatsitiktinai sako savo bičiuliams: „Jūs duokite jiems valgyti“. Tiesa, mes ir čia dažnai suklystame, galvodami, jog žmonių poreikiai, kuriuos reikia patenkinti, yra tik fiziniai, tačiau kur kas dažniau žmonės susiduria su vidiniais išbandymais. Ypač tada reikalingas mūsų, kaip krikščionių, kaip žmonių, buvimas, mūsų paguoda…

Neteisinga būtų manyti, kad Dievas, visa mums atidavęs, dar privalo viską ir padaryti. Visas pasaulis yra atiduotas mums, ir nuo mūsų priklauso, ką padarysime su savo ir kitų gyvenimu. Žinoma, ne visuomet esame pakankamai gabūs, ne visuomet turime jėgų, tačiau, prisimindami, kad Dievas yra drauge su mumis, visa tai atiduodame į Jo rankas. Jėzui pamaitinti minią pakako apaštalų turimų penkių kepalėlių duonos ir dviejų žuvų. Kai jos atsidūrė Viešpaties rankose, visi buvo pasotinti.

Dievas nepadaro visko. Jis padaro visa kita. Jam tik reikia to, ką pradžioje duosime mes…