Mons. Adolfas Grušas

PASITIKINT DIEVU

Mūsų tikėjimas nėra pagrindžiamas akivaizdžiais faktais. Visų pirma tai visiško pasitikėjimo Dievo galybe, Jo žodžiu, Jo meile himnas. Mes žinome, kad Dievas niekuomet neišsižada to, ką yra pasakęs. Tiesa, Jis nepateikia grafiko, kaip ir kada bus įvykdyti tie pažadai, tačiau kiekvieno tikinčiojo širdyje įspaudžia tai, kaip visiško tikrumo ir pasitikėjimo ženklą.

Antrajame šio sekmadienio Žodžio liturgijos skaitinyje girdimi entuziastingi laiško Žydams žodžiai mums parodo ir primena, jog Dievas niekuomet nekalba tuščiai. Visais laikais pasitikėjusieji Dievo žodžiu tapo Jo draugais, Jo mylimais kūriniais, spindinčia šviesa vargingoje žmonių kelionėje.

Mums irgi nebereikia savo tikėjimo pagrįsti praeities įvykiais, nes galime būti tikri, kad Dievas yra parengęs tikruosius namus, šviesius, svetingus, į kuriuos kelią mums rodo Jo meilė mums.

Ten galiausiai išnyks ir tikėjimas, kad liktų vien meilė, tačiau toji visaapimanti meilė kyla iš tikėjimo ir pasitikėjimo šios žemės kelionėje, kai visas savo viltis sudedame į Dievo rankas. Mūsų kelią gali drumsti įvairūs išmėginimai, ne kartą susiduriame su baime, tačiau meilės slėpinys, suvokimas, kad esame susiję su Dievu, padeda ištverti ir gaivina įsitikinimą, jog niekas mūsų negali atitraukti nuo Viešpaties.

Evangelijos ištraukoje Jėzus duoda dar jautresnį ir netikėtą savo ištikimybės pažadą. Norėdamas padrąsinti pasimetusius savo mokinius, Jis, ko gero, negalėjo rasti švelnesnio išsireiškimo, nei šis: „Nebijok, mažoji kaimene!“

Iš tiesų, Dievo pasirinktos galimybės sugėdinti galinguosius visuomet buvo labai nedidelės. Ir šiais laikais mes, tikriausiai, kaip niekada anksčiau, esame maža kaimenė, įbauginta, kartais netekusi drąsos, kartais nusivylusi ir savo ganytojais, ir savimi pačiais…

Vis dėlto Išganytojas nesiliauja kartojęs: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ Jis kalba apie tai, jog toji Karalystė jau ateina, kad ji yra tarsi šviesa, jaučiama pasaulyje. Jis palygina ją su paslėptu dirvoje lobiu ir brangiu perlu, dėl kurių verta atiduoti visa kita. Tai Karalystė, kurios privalome laukti budėdami. Kalbėdamas apie grįžtančio šeimininko laukiančius tarnus Viešpats ragina mus dalyvauti Jo džiaugsme. Tai nuostaba, leidžianti suvokti Dievo gerumą ir Jo buvimą drauge visuose išmėginimuose.

Ir atvirkščiai: jei sumenkėja mūsų, mylinčių ir budinčių tarnų, pasitikėjimas, mes patys tampame  šeimininkais… be Dievo, be širdies, be išminties. Tada žmones užvaldo karštligiškos ir pasipūtėliškos iliuzijos, jog įmanoma kurti Dievo karalystę, aplenkiant Dievą, tarsi tai būtų „mūsų“ karalystė.

Todėl Išganytojas šiandien ir drąsina mus, savo mažąją kaimenę, ragindamas keliauti šios žemės keliais, neturint jokių žemiškų garantijų, išskyrus paties Viešpaties buvimą kartu, žvelgiant į sutinkamų brolių ir seserų veidus, liudijant jiems Dievo karalystę. Gali būti, kad jie ne visuomet mus tuoj pat priims. Tikriausiai jiems papiktinimu bus mūsų tikėjimas, tačiau svarbu, kad patys žinotume, kuo tikime ir pasitikime. Niekuomet neturi pavargti širdis ir nusileisti rankos, nes juk iš tiesų mūsų silpnybė yra Dievo jėga.

„Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta“,- sako Jėzus. Mums Dievas atidavė save patį, o tai reiškia, kad duoti daugiau jau nebeįmanoma. Jis yra su mumis, nepavargstantis, nemiegantis, mylintis mūsų menkumą.

Grąžinti Dievui mes galime tik Jo paties meilę…