GALINGI SILPNIEJI

Mons. Adolfas Grušas

Mes esame vargšai kūriniai. Neturime nuopelnų, kuriais galėtume pasigirti, nes esame maži: be valdžios, be turtų, be ant krūtinės kabančių apdovanojimų. Vis dėlto Jėzus, neatsižvelgdamas į nieką, malda kreipiasi į dangaus Tėvą, kad Jam papasakotų apie mus. Tai ypatinga malda: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad šiems mažutėliams, šioms paprastoms, ne visuomet darnioms bendruomenėms apreiški savo paslaptis. Jas paslėpei nuo išmintingųjų ir gudriųjų, nes Tau, Tėve, patinka vyrai, moterys, jaunuoliai ir jaunuolės, seneliai, kurie artinasi prie kitų kukliai ir prašydami leidimo kreiptis į juos, atsiprašydami, jei kartais trukdo“…

Tie žmonės – tai Tėvo karalystės vargšai. Jiems Dievas pažada didžiausius dalykus ir, kaip didžiausią dovaną, apreiškia save patį.

Jėzus meldžiasi ne už ką kitą, o už mus, ir tai daro dėl vienintelės priežasties: Jis žino, jog yra pas Tėvą vedantis kelias. Tas, kuris mato Jėzų, mato ir Tėvą, kas pažįsta Jėzų, pažįsta ir Tėvą. Tokiu būdu statomi pas Dievą vedantys laiptai. Ant pirmos pakopos esame mes, kiekvienas iš mūsų, su savo ribotumu ir vargingumu. Ant antrosios pakopos yra Jėzus, pas Tėvą vedantis tiltas, mylimasis Sūnus, parodantis mums Tėvo Veidą. Ant trečiosios pakopos susitinkame su Dievu, ir šis susitikimas gaivina mūsų pačių bei mūsų bendruomenių tikėjimą.

Jėzus puikiai žino, kad gyvenime mes susiduriame su sunkumais. Kartais netgi gali atrodyti, jog tie išmėginimai gali visiškai mus sugniuždyti. Kaip tik tada, kai mūsų gyvenimo laivelis atrodo beskęstantis, Viešpats Jėzus ir pasirodo mums, kaip Tėvas ir Motina. Jis kviečia mus, pavargusius ir prislėgtus kasdienybės naštos, kartais nepakeliamai sunkių santykių, gniuždančios kitų žmonių tylos, eiti pas Jį ir ten rasti atgaivą. Tai nuostabus įvaizdis bendruomenės, kuri maldoje apsvarsto savo žaizdas ir yra drąsinama nepasimesti, neprarasti vilties. Tegul mūsų ir nedaug, tegul ne visuomet pakanka drąsos, bet Jėzus kviečia eiti pas Jį.

Dar nepradėjus ieškoti sprendimo, Išganytojas kviečia: „Ateikite pas mane“. Jis prašo, kad Jame ieškotume atgaivos, širdies ramybės, minčių aiškumo. Juk jeigu mes liksime suvargę ir prislėgti, neteksime vilties, kokį džiaugsmą, kokį pasitikėjimą, kokią ateitį galėsime paliudyti pasauliui?!

Mokytojas, visuomet besirūpinantis mūsų augimu tikėjime ir meilėje, mus drąsina ant savo pečių imti Jo jungą ir pats su mumis imasi tą jungą nešti.

Tai ne vergų, o laisvų žmonių jungas. Mums siūlomas jungas – tai kasdienybės jungas, savęs ieškojimo jungas, ne visuomet sėkmingų mėginimų ateitį pas Viešpatį jungas. Jo alternatyva yra mūsų prisirišimo prie nuodėmės grandinės, verčiančios mus savo asmeninius poreikius iškelti aukščiau bet kokio gėrio ir šventumo. Jos uždaro mus į vienatvės kalėjimą, atimdamos bet kokią broliškos bendrystės laimę.

Todėl Jėzaus jungas ir yra švelnus. Todėl iš Jo turime mokytis visų pirma romumo ir širdies nuolankumo. Romumas ginklus paverčia taikos įrankiais, būdami romūs, mes tampame drąsūs, tvirti, nesužeidžiami liudytojai, neieškantys palengvinimo. Nuolankumas – tai visiškos tiesos apie mus ir mūsų bendruomenes dorybė. Nusižeminę mes mokame nusilenkti iki žemės, pripažindami savo silpnumą ir leisdami triumfuoti Dievo galybei.

Taip, čia kalbama apie naštą, tačiau ta našta lengva, nes kartu su mumis ją neša pats Jėzus. Bet koks kitoks kelias būtų tik spąstai…