Jėzus bylojo savo apaštalams: „Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau už mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – irgi nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją. Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs. Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį. Kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo užmokestį. Ir kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mano mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“ (Mt 10, 37–42).

KURIANTI MEILĖ

„Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs“…

Mes gerai žinome, kad visas Jėzaus paskelbtasis mokymas – tai nuolatinis kvietimas mylėti visus, todėl šis kvietimas mylėti Jį labiau už kitus atrodo kažkiek keistas. Net gali susidaryti įspūdis, kad Jėzus trumpam atsisakė savo principų ir tapo tuo, kietu ir pavydžiu, Senojo Testamento Dievu.

Iš tiesų šis reikalavimas skirtas apsaugoti mūsų vidinę laisvę, ir kaip tik taip turime žvelgti į Jėzaus posakį. Juk iš tiesų mes priklausome nuo to, ką mylime. Jei mylime Dievą labiau už viską, priklausome nuo Jo ir kur kas mažiau nuo kitų. Netgi ir elementari logika to reikalautų: žinant, jog Dievui nieko iš mūsų nereikia, tuo tarpu joks žmogus neišvengia didesnio ar mažesnio savanaudiškumo, kur kas laisviau jaučiamės, priklausydami Jam.

Žinoma, nuostabu, teisinga ir gražu mylėti gimdytojus, vaikus ir kitus artimuosius, tačiau net ir tokiu atveju suprantame, kad šie santykiai visų pirma yra Dievo dovana, o ne mūsų laimėjimas ar nuosavybė. Tiems ryšiams nutrūkus ar pasikeitus Dievo gerumas suteikia naujas galimybes ir naujus ryšius, kiek tai mums yra reikalinga, Tuo tarpu, jei mes visa tai iškeliame aukščiau Dievo, palaipsniui patenkame į vidinę tų santykių nelaisvę ir gyvename, bijodami jų netekti. Tada šių ryšių praradimas tampa absoliučia tragedija. Neveltui išminčiai tvirtina, kad geriau mylėti Dievą ir pasitikėti Juo, o ne žmonėmis.

„Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“…

Šis Jėzaus pamokymas plėtoja ankstesnę mintį: kryžius nėra kančia, kurią reikia nuolankiai priimti. Tuo labiau tai ir ne Dievo mums siunčiami išmėginimai. Toks požiūris istorijos eigoje ne vienam žmogui kainavo tikėjimo praradimą ir pasitraukimą iš Bažnyčios.

Viešpats kalba apie kryžių, kurį ir Jis pats pasirinko. Šia prasme kryžius – tai pasirinkimas mylėti visada, netgi ir tuomet, kai tai tampa sunku. Kiekvieno Jėzaus mokinio pašaukimo esmė slypi suteiktoje galimybėje tarnauti, o tai reiškia – mylėti. Taip elgtis net ir tuomet, kai susiduriame su prieštaravimais ar sunkumais, reiškia pasirinkimą likti bendrystėje su Jėzumi, nežiūrint kiek tai bekainuotų. Tai ir yra kryžius…

Jį mes nešame dažnai net ir nenujausdami. Tada, kai pasisakome už tiesą, kai mokomės atleisti, kai įsiklausome į visa, ko mokė Jėzus, ir stengiamės tai įgyvendinti, mes iš tiesų esame kartu su Juo, nešdami meilės kryžių.

„Kas jus priima, tas mane priima. O kas priima mane, priima tą, kuris yra mane siuntęs… Kas paduos bent taurę šalto vandens atsigerti vienam iš šitų žmonelių dėl to, kad jis yra mokinys, – iš tiesų sakau jums, – tasai nepraras savo užmokesčio“,– toliau aiškina apaštalams Jėzus.

Tikras mokinys yra tas, kuris priima sąlygą būti mažu, taip kaip tas, kuris, priimdamas kryžių, įsipareigoja tarnauti kitiems. Priimdami ir padėdami vieni kitiems mes dalijamės savo pašaukimu ir tokiu būdu sueiname į tikrą bendrystę – vieni su kitais ir su Dievu.

Juk iš tiesų tai ir yra didžiausias atlygis: jausti Dievo artumą ir kurti su Juo gražesnį pasaulį, kurį Jėzus vadino Dievo Karalyste…

 

Adolfas Grušas