Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: „Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje”. (Mt 5,1-12a)

PALAIMINIMŲ ŽMONĖS, Mons. Adolfas Grušas

Šventieji – tai Palaiminimų žmonės. Ištardamas: „palaiminti“, Viešpats savo klausytojams atskleidė krikščionybės esmę. Tai liudijimas apie tai, kaip žemę perėjo pats Jėzus, o drauge ir spindintis gyvenimo idealas kiekvienam žmogui. Palaiminimai – tai Dievo patvirtinimas, jog egzistuoja kitoks būdas mums išgyventi savo žmogystę, svajonė apie pasaulį, kuriame viešpatauja taika, nuoširdumas, teisingumas, tyraširdiškumas…

Devynis kartus Evangelijoje nuskamba žodis „palaiminti“. Jais į mus prabyla pats Dievas, kuriam rūpi žmogaus džiaugsmas, ir tokiu būdu Jis veda žmogų teisingu keliu, nors, reikia pripažinti, kaip visuomet, tai reiškia judėjimą prieš srovę. Dievo pasiūlymai visuomet būna netikėti ir nelaukti ir drauge mums užgniaužia kvapą, girdint tuos švelnumo ir užuojautos kupinus žodžius.

Palaiminimai keliais žodžiais atkartoja Gerąją Naujieną, džiaugsmingą žinią, jog Dievas dovanoja gyvenimą kiekvienam, kuris kuria meilę. Tai žinia apie tai, kad jeigu mes rūpinamės kito žmogaus laime, pats Dievas pasirūpins mūsų laime.

Tiesa, palaiminimais mes įstengiame žavėtis paprastai tik tol, kol jų klausomės, tačiau paskui išeiname pro bažnyčios duris ir suvokiame, jog esame šioje žemėje, agresyviame ir kietame pasaulyje, kad esame pašaukti nepaprastai sunkiam darbui. Galbūt tai yra neįtikėtinai svarbus uždavinys, tačiau, ko gero, jis tikrai prašoka mūsų jėgas…

Tad, ko gero, neatsitiktinai savo palaiminimus Viešpats ir pradėjo nuo žodžių: „Palaiminti vargdieniai dvasioje“. Mes tikriausiai lauktume guodžiančių žodžių: „Viskas pasikeis ir jūs būsite turtingi“?!

Tačiau tokių žodžių neišgirstame, nes Dievo planas yra kur kas gilesnis ir apima daug daugiau. Palaiminti jūs, vargdieniai, sako Jėzus, nes jau dabar, o ne būsimajame gyvenime jums priklauso Dievo Karalystė! Jūs esate palaiminti, nes kuo daugiau savo širdies atiduodate Dievui, tuo daugiau patiriate laisvės ir vilties ateitimi.

Palaiminti visi, mokantys išsaugoti savo širdyje viltį. Šiame pasaulyje, kur vienas šalia kito gyvena išlaidumas ir vargas, tylios palaiminimų dvasia gyvenančių žmonių pastangos kuria laimingą ateitį. Jie rūpinasi išlaikyti taiką tarp žmonių: jų darbo vietose, šeimose, įstaigose. Jie atkakliai laikosi teisingumo, yra sąžiningi net mažuose dalykuose, jie nepažįsta veidmainystės. Palaiminimų žmonės paprastai nėra plačiai žinomi pasaulyje ir jų nuotraukos neatsiduria ant žurnalų viršelių, tačiau jie, o nes kas kitas, yra tikrieji istorijos kūrėjai.

Ko gero, pats paradoksaliausias yra antrasis palaiminimas: „Palaiminti, kurie liūdi“. Iš tikrųjų Dievas visuomet yra su verkiančiais, tačiau Dievas niekuomet nepritaria skausmui. Jis visuomet yra ašarose, tačiau ne tam, kad jų būtų dar daugiau, bet priešingai: suteikia drąsos, gydo liūdinčią širdį, būna kartu su mumis mūsų vidinių audrų metu, Jis yra mūsų galybė.

Kaip tik tai turime prisiminti tada, kai atrodo, jog pernelyg sunku gyventi tuo, ką išgirdome. Visų Šventųjų iškilmė – tai liudijimas, kad visuomet buvo žmonių, mokėjusių gyventi Evangelija. Jie nebuvo iškilmingai iškelti į altorių garbę, tačiau mes šiandien prisimename juos ir džiaugiamės, kad esame tokie, kaip ir jie, nes tas pats Dievo Žodis yra skirtas ir mums.

 

Vatikano radijas