Šventadienio pamokslas. VII eilinis sekmadienis


a- A+
Kasdieninio šventumo kelias yra pažymėtas tūkstančiais paprastų ir drauge įpareigojančių pastangų: nemanyti, jog esame išmintingi, bet nebijoti būti kvailiais, kad taptume išmintingi Viešpaties akyse. Mūsų vienintelis motyvas didžiuotis ir mūsų šventumo pagrindas yra pats Dievas ir Jo meilė.

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį. Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą. Jei kas verstų tave nueiti mylią, nueik su juo dvi. Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti nenusigręžk. Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Mylėk savo artimą ir neapkęsk priešo. O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, ką gi užsitarnaujate? Argi taip nesielgia ir muitininkai? Ir jeigu sveikinate tiktai savo brolius, ką gi ypatingo nuveikiate? Argi to nedaro ir pagonys? Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“. (Mt 5, 38–48)

DIEVO ŽENKLAS

Kokia yra Dievo meilė?

Kaip toli rytai nuo vakarų, toks didis ir besąlygiškas yra tėvo švelnumas  ir meilė savo vaikams. Dievas – Meilė savo meilinga ranka prisiliečia prie kiekvienos mūsų gyvenimo dienos.

Jis dovanoja visas mūsų kaltes, gydo mūsų žaizdas, apsupa mus savo gerumu ir gailestingumu. Jis gailestingas, neskuba pykti, Jo meilė neturi ribų. Dievas nevertina mūsų pagal nuodėmių skaičių, nekeršija už mūsų kaltes, bet priešingai: pamiršta jas ir atleidžia.

Taip yra todėl, jog Dievas nori, kad mes būtume laimingi, kad visuomet, kartais visai nesitikėdami, galėtume jausti Jo gerumą. Jei sugebame įvertinti Jo meilę ir kantrumą, pajėgsime suprasti ir ką reiškia raginimas „būti šventais, kaip Jis yra šventas“.

Dievas žino mūsų ribotumą ir todėl viską išreiškia, dovanodamas ir atleisdamas.

Kviesdamas mus būti šventais, kaip Jis yra šventas, Dievas prašo mus mažais žingsniais žygiuoti mūsų mažo gyvenimo keliais. Tie žingsniai gali būti pavargę, gali būti ir greiti, ryžtingi ir neužtikrinti, bet Dievas vis tiek mus kviečia į šventumą, ragindamas mus tą kelionę pradėti nuo mūsų ribotumo. Jis nėra mūsų prižiūrėtojas, bet Tėvas, žinantis apie savo vaikus visas smulkmenas.

Mus žavi toks geranoriškas Dievo realizmas, kuomet Jis, žinodamas apie mūsų širdies kietumą, mūsų jausmų nepastovumą, mūsų nesusivaldymą, visuomet laukia mūsų. Jis prisitaiko prie mūsų gyvenimo ritmo.

Dievo požiūriu kasdieninis šventumas yra: nelaikyti neapykantos, švelniai įspėti klystantį, parodyti jautrumą ir atsargumą, nesijausti aukštesniais ir tobulesniais už kitus. Jis prašo mus nekerštauti ir liepia mylėti brolius taip, kaip mes mylime patys save.

Iš tiesų nuostabu susitikti Dievą, prašantį mus mylėti save pačius dėl Jo mums suteiktų dovanų. Dievas prašo mus vertinti save, nežiūrint daromų klaidų. Dievo akyse mes esame verti tiek, kiek mes vykdome Jo valią, nors ir ne visuomet galime būti patikimi.

Tiktai tada, kai mes tinkamai suprantame ir įvertiname save, galime kalbėti ir apie meilę artimui: tokią meilę, kokia ir Dievas mus myli.

Meilė artimui visuomet yra tarpusavio santykis. Tai duodama ir gaunama dovana, tai drauge ir vienas kito ribotumo priėmimas. Mylėdami vienas kitą mes nuolat stengiamės įsigilinti į vienas kito poreikius. Meilė artimui – tai nuolankus priėmimas gėrio, kurį galime duoti vienas kitam veltui, nuolankiai, paprastai, be karčių ir piktų žodžių, be grasinimų, priekaištų ir noro atsimokėti blogu.

Antrajame Mišių skaitinyje girdime šventojo Pauliaus žodžius, kuriais jis skatina tokio stiliaus gyvenimą. Apaštalas ragina mus nepamiršti savo, kaip Dievo vaikų, kilnumo: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“

Prieš mus atsiveria didingas kasdienio šventumo kelias. Jis yra tiesiamas kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, kiekvieno tarpusavio susitikimo metu, išgyvenant kiekvieną gyvenimo situaciją. Kasdieninio šventumo kelias yra pažymėtas tūkstančiais paprastų ir drauge įpareigojančių pastangų: nemanyti, jog esame išmintingi, bet nebijoti būti kvailiais, kad taptume išmintingi Viešpaties akyse. Bet kokia kita išminties forma yra kvailystė. Mūsų vienintelis motyvas didžiuotis ir mūsų šventumo pagrindas yra pats Dievas ir Jo meilė.

Tokia Dievo meilės atnaujinta širdis, tikrumas, jog priklausome Jam, leidžia atsukti ir kitą skruostą, prie marškinių pridėti ir apsiaustą, nueiti dvigubai ilgesnį kelią, jei kas nors mūsų to paprašo. Iš tikrųjų būti dosniais nėra sunku, bet dar arčiau Dievo pasijuntame, mylėdami priešus ir melsdamiesi už savo persekiotojus.

Tai ženklas, leidžiantis atpažinti Dievo vaikus dangaus Tėvo akivaizdoje…

 

(Adolfas Grušas)

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2020-02-22


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt