Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jeigu jūsų teisumas nebus tikresnis už Rašto aiškintojų ir fariziejų teisumą, jūs neįeisite į dangaus karalystę. Jūs esate girdėję, kad jūsų protėviams buvo pasakyta: „Nežudyk“, o kas nužudo, turės atsakyti teisme. O aš jums sakau: jei kas pyksta ant savo brolio, turi atsakyti teisme. Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: „Nesvetimauk!“ O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Taipogi esate girdėję, jog protėviams buvo pasakyta: „Nelaužyk priesaikos, bet ištesėk Viešpačiui savo priesaikas“. O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite. Verčiau jūs sakykite: „Taip“, jei taip, „Ne“, jei ne, o kas viršaus, tai iš piktojo“. (Mt 5, 20–22a. 27–28. 33–34a. 37)

TIKROJI ŽMOGYSTĖ

Šį sekmadienį girdime dar kelis, daugelio nuomone, „neįmanomus įvykdyti“ Evangelijos reikalavimus. Tačiau Evangelija nėra naudojimosi instrukcija, kurioje būtų išdėstytos visos taisyklės su paaiškinimais, kaip kiekvieną jų reikia suprasti ir vykdyti. Evangelija – tai didžioji žmonijos mokytoja, neleidžianti priimti jos teiginių nesusimąstant. Dievas per Evangelijos žinią prabyla į mūsų sąžinę ir atsakomybės jausmą, todėl krikščionis neturi teisės užkrauti atsakomybės už savo paties elgesį ant įstatymų leidėjo pečių. Jei pasistengsime įsigilinti į Kristaus žodžius, nesunkai pastebėsime, kad Viešpats kalba žmonėms, apeliuodamas į jų širdies jausmus ir žmogiškumą.

„Jūs esate girdėję, kad jūsų protėviams buvo pasakyta: „Nežudyk“, o kas nužudo, turės atsakyti teisme,“ – sako mums Viešpats, toliau prabildamas apie piktus žodžius ir neapykantą. Iš tiesų čia kalbama apie paties žmogaus širdį. Tas, kuris savyje puoselėja pyktį ir neapykantą, širdyje jau yra žmogžudys. Jėzus kalba apie esmę, apie tas sąžinės gelmes, kuriose vyksta tai, kas paskui išsiveržia išorėn piktais žodžiais ir veiksmais. Išganytojas įsako tokiems žmonėms pirmiausia sugrįžti į savo širdį ir pagydyti ją, kad vėliau galėtume pagydyti ir visą gyvenimą. Tikriausiai prisimindamas šiuos Viešpaties pamokymus apaštalas Jonas savo pirmajame laiške rašo: „Kuris nekenčia savo brolio, tas žmogžudys“. Jei nemylime – žudome. Nemylėti, reiškia: atimti gyvybę, gi nemylintis žmogus palengva žudo ir pats save.

„Aš jums sakau: „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“. Iš tiesų Viešpats kalba ne apie aistrą, bet apie tai, kokiu būdu ji išreiškiama: geidulingai. Jei žmogus savo veiksmais ir žodžiais siekia suvedžioti ir pasisavinti sau kitą žmogų, norėdamas padaryti jį savo aistrų objektu, sumenkindamas iki paprasto troškimų objekto, jis nusideda prieš to asmens didybę ir grožį. Svetimavimas – tai nuodėmė, kuomet siekiama atimti, suklastoti, manipuliuoti kitu žmogumi, įsiveržti į jo gyvenimą. Mes tada sumenkiname Dievo svajonę, Dievo paveikslą žmoguje.

Moralės įstatymo pagrindinis tikslas – saugoti, apginti ir leisti klestėti žmogui, nes žmogus yra ir Dievo kūrybos bei meilės viršūnė. Kad tai įvykdytume, šiandien ir girdime Viešpaties pasiūlymą ryžtis kokybiniam šuoliui, iš naujo peržvelgiant savo širdies mintis bei įvertinant savo bei kitų žmogiškumą. Iš tiesų Evangelija net ir tada, kai į mus prabyla pačiais kilniausiais žodžiais, nėra nei sunki, nei neįvykdoma. Ji neuždeda nepakeliamos naštos, o tik ieško mūsų tarpe tikrų vyrų ir moterų…

Adolfas Grušas