Jėzus bylojo savo mokiniams: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.  Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“. (Jn 16,12-15)

BŪTI PANAŠIAIS Į DIEVĄ

„Ateis toji Tiesos Dvasia… ir praneš, kas turi įvykti“…

Dvasia sudaro galimybę mums, pasilenkusiems prie savo kasdienybės, pažvelgti į svaiginančius tolius, rožės pumpure įžvelgti žiedą ir daige pamatyti būsimo medžio spalvas ir užuosti besiskleidžiančių lapų svaigų kvapą.

Dvasia – tai žvalgas mano gyvenimo laive, pasakojantis apie žemes, kurių dar nematau, tačiau, paklusdamas tam balsui, link jų kreipiu vairą ir galiu būti tikras, jog tai, kas turi įvykti, tikrai įvyks, ir visi pažadai, gal ir vėluodami, išsipildys.

Drauge Dvasia leidžia mums pažvelgti į Dievo gyvenimą. Jėzus apaštalams sako: „Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano“. Šiame tarpusavio pasidalijime galime įžvelgti Trejybės slėpinį: tai ne uždaras ratas, bet atvira versmė, iš kurios plūsta meilė, tiesa, išmintis, dieviškasis gyvenimas, kurį Viešpats teikia mums.

Šia prasme Švenčiausiosios Trejybės dogmą galime pavadinti Dievo svajone apie žmoniją. Jei Dievas šioje savo bendrystėje yra vienas, tai reiškia, kad ir žmogus gali būti žmogumi tik palaikydamas meilės ryšį.

Jei atsiversime pirmuosius Šventojo Rašto puslapius ir perskaitysime pasakojimą apie žmogaus sukūrimą, ten susidursime su Kūrėjo žodžiais: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“, tačiau reikia pripažinti, kad pirmasis žmogus nebuvo panašus į kuriantį Dievą, jis nebuvo toks, kaip Dvasia, sklendusi viršum vandenų, jis nebuvo ir toks, kaip Dievo Žodis, nuo pradžios esantis pas Dievą.

Tas panašumas buvo kur kas didesnis: pirmieji žmonės buvo panašūs į Švenčiausiąją Trejybę savo bendravimu, meilės ryšiu, pasidalijimu. Kaip tik čia slypi mūsų žmogiškosios prigimties esmė, ta dieviška kibirkštėlė, esanti mumyse. Visa ko pradžioje yra santykis, bendravimas, ryšys.

Gali būti dienų, kuomet žmogus per visą dieną nepagalvojo apie Dievą ir neištarė Jo Vardo. Vis dėlto, jei jis bendravo su kitais žmonėmis, jei kam nors atnešė džiaugsmo, jei prisidėjo prie bendro gėrio kūrimo, tai reiškia, kad taip jis nuostabiausiai išpažino savo tikėjimą į Švenčiausiąją Trejybę. Todėl tikras ateistas yra tik tas, kuris nesistengia kurti tarpusavio ryšių, nekenčia bendrystės, nepriima kitų, skleisdamas apie save egoizmo šaltį. Jis dar nesusitiko Dievo Trejybėje, kuris yra ne komplikuota matematinė formulė „vienas lygu trims“, bet meilei atvira širdis. Šventasis Augustinas neveltui sako: „Jei matai meilę, matai Trejybę“.

Todėl galime suprasti, kodėl žmonėms taip sunku pakelti vienatvę, kodėl, pasilikę vieni, mes gęstame ir silpstame, kodėl mintis apie vienatvę kelia baimę: visa tai yra priešinga žmogaus prigimčiai. Drauge aišku ir tai, kodėl būdami su mylimaisiais, kai esame priimti kitų ir juos priimame, jaučiamės gerai: juk tai yra mūsų pašaukimas.

Pašaukimas būti panašiais į Dievą…

(Mons. Adolfas Grušas)