Evangelijoje yra pasakojimas apie pirmųjų vyrų pakvietimą tapti Jėzaus mokiniais. Tai buvo Jono Krikštytojo mokiniai Jonas ir Andriejus. Išgirdę savo mokytojo liudijimą, kad Jėzus yra Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę, kuris krikštys žmones Šventąja Dvasia, vyrai panoro artimiau susipažinti su nepažįstamuoju. Jie sekė Jėzų, nueinantį nuo Jordano, ir nedrįso jo užkalbinti; užkalbino pats Jėzus, pakviesdamas apsilankyti pas jį. Vyrai su džiaugsmu priėmė šį pakvietimą. Evangelistas Jonas, vienas iš tų dviejų vyrų, pastebi, kad jie pas Jėzų praleido visą dieną (plg. Jn 1, 39). Nežinome, apie ką tenai buvo kalbama, bet vyrai suprato, jog Jėzus yra ilgai lauktas Mesijas. Sugrįžęs iš susitikimo Andriejus broliui Petrui pranešė: „Radome Mesiją!“ Tokiu būdu šie trys vyrai tapo pirmaisiais Jėzaus mokiniais, ištikimai sekusiais paskui Jėzų ir vėliau po Jėzaus įžengimo į dangų skelbusiais Gerąją naujieną ir kūrusiais pirmąsias krikščionių bendruomenes.

Dievo žodis kviečia pamąstyti apie Dievo pakvietimą ir kaip į jį atsiliepti. Dievas mus myli ir nesiliauja mūsų kvietęs atsiliepti į jo meilę. Jis mus kviečia, bet neverčia; palieka laisvę apsispręsti, kaip pasielgti: atsiliepti į jo pakvietimą ar jį ignoruoti?

Tačiau kas nutinka, kad žmogus nebegirdi Dievo kvietimo? Mes matome daugybę žmonių, gyvenančių toli nuo Dievo. Vieni iš jų visiškai netiki ir gyvena, tarsi Dievas neegzistuotų, kiti tiesiog nepasigenda Dievo, nes jų gyvenimas yra pripildytas kitų dalykų. Nuodėmė yra didžiausia kliūtis, trukdanti žmogui girdėti Dievo kvietimą.

Senojo Testamento Pirmojoje Samuelio knygoje pasakojama, kaip Sandoros palapinėje tarnavo Elis ir jo sūnūs. Šie „nepaisė nei VIEŠPATIES, nei kunigų pareigų žmonėms“ (1 Sam 2, 12), todėl Dievas nė vieno iš jų nepakvietė būti pranašu, o tik jauną Samuelį, nes jis buvo skaistus ir ištikimas Dievo įstatymui: „Samueliui augant, Viešpats buvo su juo“ (1 Sam 3, 19). Elio sūnūs buvo įklimpę į kūniškumo nuodėmes. Tokie žmonės susikuria stabus ir lieka kurti Dievo kvietimui.

Šitai labai gerai suprato apaštalas Paulius, todėl savo laiškuose dažnai ragino pirmuosius krikščionis saugotis palaido gyvenimo. Laiške korintiečiams rašė: „Sergėkitės palaidumo! Jokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusikalsta savo kūnui. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate brangiai nupirkti. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu!“ (1 Kor 6,18–20).

Nemažesnė kliūtis, trukdanti girdėti Dievo kvietimą, yra puikybė, kuri neleidžia žmogui atvirai matyti savo sielos žaizdų. Puikybė žaizdų negydo, bet jas pridengia, ir žmogus lengvai patiki, kad yra mokytas, pažangus, todėl jam Dievo nereikia.

Ar yra išeitis iš šios aklavietės, iš kurtumo, kad girdėtume mumyse kalbantį Dievo balsą? Tikrai yra. Po krikšto Jordano upėje Jėzus pradėjo skelbti Evangeliją: „Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mt 1, 14).

Kvietimas atsiversti – tai, visų pirma, kvietimas keisti mąstymą. Tai drąsa matyti save nepagražintą, tokį, kokie iš tikrųjų esame. Reikia didelio nuolankumo nusileisti iš įsivaizduotos didybės į savo sielos skurdą, kurį sukuria nuodėmė, jį pripažinti ir jo akivaizdoje susigėsti. Toks nuolankumas yra didelė malonė, kurią gauname susitaikindami su Dievu ir Bažnyčia. Jėzus šią dovaną paliko; siųsdamas savo mokinius į pasaulį jis sakė: „Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20, 21 –23).

Tikrą atsivertimą turi lydėti visiškas atsigręžimas į Jėzaus skelbtąją Evangeliją. Todėl melskime Viešpatį malonės, kad turėtume drąsos atsisakyti savo susikurtų „tiesų“ ir gyvenimą grįsti Evangelijos tiesa.

 

Kardinolas Sigitas Tamkevičius