Šventadienio pamokslas


a- A+

 

Jėzus bylojo minioms: „Su dangaus karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą. Vėl su dangaus karalyste yra kaip su pirkliu, ieškančiu gražių perlų. Atradęs vieną brangų perlą, jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka jį. Ir vėl su dangaus karalyste yra kaip su ežeran metamu tinklu, užgriebiančiu įvairiausių žuvų. Kai jis pilnas, jį išvelka į krantą, susėda ir surenka gerąsias į indus, o netikusias išmeta. Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Ar supratote visa tai?“ Jie jam sako: „Taip“. Tuomet jis tarė: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“. (Mt 13,44-52)

ATRADIMO DŽIAUGSMAS, Mons. Adolfas Grušas

Kaip galime suprasti Dievo karalystę? Ar egzistuoja kokia nors žmogiška „karalystė“, kuri galėtų mus šį-bei-tą paaiškinti apie dangiškąją? Iš tiesų žmonijos istorijoje buvo (ir tebėra) įvairių valdymo formų: imperijos ir monarchijos, respublikos, autoritarinės, totalitarinės, oligarchinės, demokratinės, teokratinės valstybės. Vis dėlto nė viena iš šių patirčių negali atvaizduoti dangaus realybės, nes bet kokia žemiška valdžia yra ribota, ir mes gerai žinome, kad visuomet atsiranda tas, kuris pasinaudoja turima didele ar maža valdžia, kad gautų sau bent kokios naudos.

Viešpats Jėzus neveltui palyginimuose kalbėdamas apie dangaus karalystę, panaudoja būdvardį: „panaši“, kas reiškia, jog net geriausias mūsų suvokimas vis tiek neprilygs dangiškajai tikrovei. Drauge Jis kalba ne apie kažką abstraktaus, esančio už mūsų patyrimo ribų, bet apie labai konkrečią tikrovę, kurios reikia ieškoti jau dabar, toje aplinkoje, kurioje gyvename. Dievo karalystės suvokimas leidžia žmogui ir savo gyvenimą kreipti teisinga linkme.

Pradžioje Jėzus prabyla apie dirvoje rastą lobį. Jo niekas specialiai neieškojo, bet aptiko netikėtai. Dievo karalystės – didžiausio mūsų turto – suradimas yra visiškai netikėta staigmena.

Tiesa, gali būti neaišku, kodėl lobį radęs žmogus jo nepasiima ir neišsineša iškart? Mes, ko gero, elgtumėmės kaip tik taip, tačiau Jėzaus pasakojime galime atsekti dar vieną dangaus karalystės bruožą. Įstatymiškai žemė ir tai, kas joje yra, priklauso teisėtam savininkui. Dievo karalystės neįmanoma pavogti ir pasavinti, Taip daroma su žmonių karalystėmis, kurios užgrobiamos jėga, suktybėmis, mainais, susitarimais… tačiau taip negali būti su Dievo karalyste.

Nors palyginime minimo darbininko elgesys nėra visiškai sąžiningas ir teisėtas – jis nutyli apie rastą lobį, pasinaudodamas proga įsigyti žemės sklypą, tačiau čia svarbiausias dalykas yra suvokti, jog laimėti Dievo karalystę įmanoma tik asmeninėmis pastangomis. Valstiečiui reikėjo sukaupti lėšų, praktiškai paverčiant save elgeta. Jėzus sako, kad jis „parduoda visa, ką turi“, paskui įtikinti žemės šeimininką parduoti tą žemę,- visa tai ištisa įvykių grandinė, dedamų pastangų aprašymas. Žmogus perka dirvą, nes joje slypi lobis, o tai reiškia, kad Dievo karalystė nėra kažkur toli ir nepasiekiama, bet paslėpta ir saugoma žmogiškoje patirtyje.

Kitas palyginimas – apie rastą brangų perlą – yra labai panašus į pirmąjį, išskyrus vieną aplinkybę. Lobį dirvoje radęs žmogus jį surado atsitiktinai, tuo tarpu šiuo atveju pirklys yra kartu ir ieškotojas: perlai yra jo gyvenimo tikslas, jis jų ieško, randa, parduoda. Tas ypatingai brangus perlas yra tarsi pirklio pastangų apvainikavimas: jis galiausiai rado tai, dėl ko negaila atiduoti „visko, ką turi“.

Vis dėlto pati pagrindinė mintis, sujungianti abu šiuos palyginimus yra ši: tiek valstietis, tiek pirklys, norėdami savo nuosavybėn gauti surastą turtą, „parduoda viską… su džiaugsmu“. Džiaugsmas, lydintis atradimą, yra tolesnis visų poelgių motyvas ir variklis. Tai kartu ir žinia visiems Jėzaus mokiniams: dangaus karalystė nėra kažkas liūdno, slegiančio ar svetimo mums. Dangaus karalystė yra tai, ką mes surandame savo gyvenime, tai, kas teikia džiaugsmą, išvaduoja iš vargų, neleidžia pasiduoti nevilčiai, atgaivina mūsų sielą, leidžia mylėti. Reikia tik atpažinti tą džiaugsmo švystelėjimą, kad suprastume, ką reiškia: „būti dangaus karalystėje“.

 

Vatikano radijas

 

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-08-29


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt