Svarbiausia – apsivilkite meile


a- A+

 

 

JĖZUS SIŪLO, KAIP IŠGYDYTI IR SUSTIPRINTI MŪSŲ SANTYKIUS

Kai mąstau apie gyvenimą danguj su mylimais šventaisiais,
Laukte laukiu, kol pasieksiu tąją garbę.
Kai mąstau apie gyvenimą čionai su kai kuriais žmonėm,
Nesulaukiu, kol pabaigsiu šitą kančią
.

Šiuo linksmu eilėraščiu išreiškiama svarbi tiesa: teoriškai kalbėti apie santykių su kitais žmonėmis kūrimą yra daug lengviau nei visa tai įgyvendinti praktiškai, ypač kai tie žmonės mus erzina. Teoriškai įmanoma mylėti priešus, bet gyvenimo tikrovė liudija mums visai ką kita.

Šiame straipsnelyje pažvelgsime į kai kuriuos bendravimo su kitais žmonėmis būdus. Tikėkime, kad geri ir teigiami mūsų santykiai su kitais gali tapti stipresni, o pažeisti – būti išgydyti. Todėl verta patyrinėti šv. Pauliaus patarimą Laiške kolosiečiams:

Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis. Jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė, į kurią esate pašaukti viename kūne. Būkite dėkingi!

Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes. Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui (Kol 3, 12–17).

Apsivilkite

Kaip jau minėjome ankstesniuose straipsneliuose, Jėzus Krikšto metu duoda mums „išganymo drabužį“, bet kasdien būtent mes patys turime jį apsivilkti. Mes patys turime kiekvieną rytą nukreipti savo širdis į Jėzų, o ne į gniuždančias pasaulio pažiūras.

Vis dėlto svarbu ne tik kasdien atsiduoti Viešpačiui, lygiai taip pat svarbu visą dieną gyventi pagal Jo parodytą kelią. Būtent tai turima omeny Laiško kolosiečiams ištraukoje. Šiomis keliomis eilutėmis aprašomas mūsų vaidmuo vykstant virsmui – ką turime daryti, jei norime tapti vis panašesni į Jėzų.

Apsivilkdami šia nuostata, suteikiame Šventajai Dvasiai didesnę laisvę keisti mūsų širdis ir kartu stiprinti mūsų santykius. Taigi apsivilkę išganymo drabužiu per Krikštą ir tikėjimą mes esame pašaukti ir darbuotis savo išganymui diena iš dienos, apsigaubdami dorybėmis, kurios padės tapti perkeistiems pagal Jėzaus troškimą (plg. Fil 2, 12).

Ar matote, kad veikiame išvien – Šventoji Dvasia ir mes patys? Teisinga melstis, lyg viskas priklausytų nuo Dievo, o dirbti, tarsi viskas priklausytų nuo mūsų.

Apsivilkite Dievo dorybėmis

Taigi Paulius ragina mus apsigaubti, apsirengti šešiomis dorybėmis: gailestingumu, gerumu, nuolankumu, romumu, kantrumu ir atlaidumu. Jos mums gerai žinomos, jomis kasdien gyvename. Tačiau viena iš šių dorybių – atlaidumas – visada buvo ypač tvirtas saitas, bent truputį suartinantis atsiskyrusius žmones.

Šitai liudija vienas sukrečiantis pavyzdys apie jaunuolį, bandžiusį išprievartauti vienuolikmetę mergaitę. Jai atsisakius patenkinti vaikino aistrą, jis ją visą subadė ir paliko vieną mirti. Tačiau mergaitė buvo rasta ir nuvežta į ligoninę. Mirties patale ji atleido savo užpuolikui. Sugautas ir įkalintas žudikas nė kiek neatgailavo, kol vieną kartą sapne pamatė mergaitę, kurią buvo nužudęs, duodančią jam gėlių. Sapnas vyrą sujaudino iki širdies gelmių, jis ėmė atgailoti ir pavedė savo gyvenimą Viešpačiui. Išėjęs į laisvę po dvidešimt septynerių kalėjime praleistų metų vyriškis nuėjo pas tos mergaitės motiną melsti atleidimo. O ši tarė: „Jei mano duktė tau atleido, tai kas aš tokia, kad irgi nedovanočiau.“

Šv. Marijos Goreti istorija parodo, kad per tokius sukrečiančius įvykius veikia atleidžiantis ir gydantis Dievas. Ši istorija liudija mums, kad net beviltiškiausiomis aplinkybėmis, kai atrodo, jog atleisti neįmanoma, turime iš visų jėgų stengtis būti gailestingi, o visa kita palikti Dievui. Jis žino, kas slypi mūsų širdyse. Tiesiog nepajėgdami atleisti ar prašyti atleidimo, visada galime ateiti pas Jėzų maldoje ir su Juo apie tai pasikalbėti. Laikui bėgant, Jis atves mus į išgijimo ir susitaikinimo kelią.

Iš tiesų, kol pasaulyje veši nuodėmė, mus lydės neteisybė, skausmas ir susiskaldymas. Neįmanu to išvengti. Bet kai atleidžiame, veikia Dievas. Nors mūsų pastangos ir menkos, jei ketinimai geri, Jis visuomet visa išveda į gera.

Malonė, prigimtis ir ramybė

Paulius, rašydamas kolosiečiams „jūsų širdyse teviešpatauja Kristaus ramybė“, norėjo parodyti, kad Dievo malonė yra ne tik geras jausmas. Ši malonė iš tikrųjų perduoda Dievo pagalbą drąsiai sutikti ir išspręsti kasdienio gyvenimo konfliktus.

Būtent Dievo ramybė padėjo suvienyti žydus ir pagonis ankstyvosios Bažnyčios laikais: „Jis yra mūsų sutaikinimas, iš abejų padaręs viena, sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą, savo kūnu panaikinęs priešybę“ (Ef 2, 14). Ta pati ramybė pasiekiama ir mums. Jei Jo ramybė gali suvienyti dvi tautas, susipriešinusias ištisais amžiais, neabejotinai ji gali atkurti gerus mūsų santykius ir sušildyti atšalusius ar vėl užmegzti nutrūkusius.

Kai bendrauti būna sunku, labai lengva imtis pasaulio siūlomų metodų problemoms spręsti. Bet šie metodai vargu ar suteiks mums ar kitam žmo­gui ramybę. Taigi kai vėl sutiksite žmogų, kurį sunkiai sekasi mylėti, pasiruoškite akimirkai atsitraukdami ir paprašydami Jėzų Jo ramybės. Pasitikėkite Jo pažadu suteikti jums išminties, gailestingumo ir meilės. Būsite nustebinti, kaip Jėzus nuramina jūsų širdį ir padeda tinkamai kalbėti bei veikti.

Būti Dievo žodžio persmelktam

Taigi jei norime, kad Jėzaus ramybė mumyse viešpatautų ir stiprintų mūsų santykius, turime apsivilkti per Krikštą gautą išganymo drabužį, turime apsigaubti dorybėmis, apie kurias kalba Paulius. Visi šie drabužiai mus daro žavius.

Išlieka du klausimai: ką daryti, kad per Krikštą gautas išganymo drabužis mus keistų? Ir kur imti drąsos kasdien apsigaubti Dievo dorybėmis? Anot Pauliaus, viskas ims keistis, kai pradėsime gilintis į Šventąjį Raštą. Jis mus įkvepia, paskatina mylėti Dievą, suteikia supratimo ir veda.

Štai kodėl Jėzus trokšta, kad būtume pripildyti Jo žodžio, prisotinti, persmelkti jo kiekvieną dieną. Jis nori, kad jį skaitytume, nagrinėtume, remdamiesi gerais komentarais, net mokytumės atmintinai. Kaip žinoti, ar Dievo žodis mumyse gyvena? Iš tiesų mūsų širdys užsidega meile ir viltimi, kai šv. Mišiose girdime skaitant Šventąjį Raštą. Tikrai jis padeda nuo pat ryto apsigaubti įstabiomis Dievo dorybėmis. Iš tikrųjų jis paskatina mus būti tokius vieningus vieni su kitais, kokie vieningi yra Jėzus ir Jo Tėvas (plg. Jn 17, 21).

Būkite dėkingi

Jei apsivilksime išganymo drabužiu ir jei stengsimės gyventi Pauliaus minimomis dieviškomis dorybėmis kiekvienoje situacijoje, mūsų šviesa suspindės ir visi mūsų santykiai sustiprės. Gyvename susiskaldžiusiame pasaulyje, bet Jėzus nori, kad būtume meilės ir vienybės pasiuntiniai. Jo padedami galime tokie būti.

Pataręs kolosiečiams, kaip reikėtų bendrauti, Paulius nurodė esminį būdą išlaikyti gerus santykius – būti dėkingiems. Apaštalas Kolosų bendruomenei patarė „dėkinga širdimi“ giedoti „psalmes, himnus ir dvasines giesmes“. Toliau jis rašė: „Ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui“ (Kol 3, 15–17).

Triskart iš eilės! Ar nemanote, kad jis norėjo kai ką tuo atskleisti? Tad siekime to patys, kiekvieną dieną dėkodami Jėzui už Jo kryžių ir prisikėlimą, apvilkusius mus išganymo drabužiu. Dėkokime Jam ir už visas nuostabias draugystes, kuriomis džiaugiamės, net ir tada, kai prašome Jo pagalbos išgydyti pažeistus santykius. Galiausiai prašykime Jo padėti mums būti dorybių žmonėmis ir kasdien vilkėti Jo nuostabiu drabužiu.

 

zodistarpmusu.lt

 

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2019-06-17


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt