Prakartėlės visada kelia nuostabą ir susižavėjimą. Tai toks krikščionybės ženklas mumyse – pavaizduoti Kūdikėlio Jėzaus gimimą ir džiaugsmingai skelbti Įsikūnijimo slėpinį. Tai tarsi gyva Evangelija, kurios puslapiais esame kviečiami dvasiškai leistis į nuolankumo kiekvienam sutiktajam kelionę.

Kai žvelgiame į prakartėlę, nejučia mintimis sugrįžtame į vaikystę. Nesvarbu, kokia ji būdavo ir kokiu būdu įrengta, svarbiausia, kad ji mums „kalbėdavo“ apie Dievo meilę – Dievo, kuris tapo Kūdikiu, kad mums pasakytų, koks Jis artimas kiekvienam žmogui.

Šįmet prakartėlės vėlgi „kalba“ mums ir pačioje Zarasų bažnytėlėje, ir lauke prie centrinių durų. Dėkokime Viešpačiui, kad leido mums patirti šį džiaugsmą nepaisant įvairių suvaržymų. Būkime drąsūs ir viltingi, kaip ta padangėje nušvitusi Betliejaus žvaigždė.

 

Džiugių ir palaimintų šv. Kalėdų!