Laikinumo kultūra ir individualizmas, kultūrinis nuosmukis neskatina meilės bei atsidavimo ir tai yra tikras iššūkis dabartinėms šeimoms, – teigia popiežius Pranciškus paraginime „Amoris laetitia“ (plg. 33–39). Vis labiau ryškėjant tipiškai šių laikų žymei – individualizmui, derėtų panagrinėti, kas tai ir iš kur kyla. Mat ši tendencija sparčiai auga ir niekada dar nebuvo taip stipriai palietusi pasaulio visuomenės.

Nuo žiliausios senovės, kol žmonija skurdo, svarbiausia buvo laikytis išvien. Kuo didesnė grupė, giminė, tauta, tuo ji buvo stipresnė, tvaresnė, gebanti pasirūpinti maistu, apsiginti ir tobulėti. Taip pat svarbi buvo ir mažiausia visuomenės ląstelė – šeima. Moteris be vyro sunkiai galėdavo išgyventi. Galima sakyti, jog neištekėjusi ar likusi našlė, ji buvo pasmerkta pražūti, vos gebėjo rūpintis tik vaikais ir namais; visuomenėje pareigų užimti negalėjo.

Vargas ir laisvės troškimas vertė žmones ieškoti išeičių, kaip palengvinti savo dalią. Kuo geriau gyvenome, tuo daugiau laisvės kelių mums atsivėrė. Ėmėme naudotis neįtikėtinomis galimybėmis, nes darėmės vis judresni ir nepriklausomi. Noras bet kuriuo metu atsidurti bet kuriame pasaulio kampelyje, vartoti bet kurio žemės pakraščio produktus reikalavo atsisakyti įprasto tradicinio mąstymo. Taip pat teko atsikratyti visų „nereikalingų balastų“ (tokių kaip šeima, giminės, netgi draugai), kurie trukdė jaustis laisvai. Viskas darėsi vis labiau laikina, begalinis kaitos ratas įsisuko į mūsų gyvenimą. Susimaišė ne tik žmonės, bet ir pasaulėžiūros, tradicijos, tikėjimai.

Šiandienos filosofai kalba apie kartų susvetimėjimą, kiekvienos naujai gyvenančios kartos nesugebėjimą ar nenorą semtis patirties iš ankstesnių kartų, troškimą užsidaryti savyje ir apsiriboti savimi. Tokiu atveju pavienis žmogus nebeturi prie ko prisišlieti, jaučiasi absoliučiai vienišas, nors skęsta beveidės minios apsuptyje ir informacijos jūroje.

Nuo animizmo ir šamanizmo per visas religijas (budizmą, judaizmą, islamą) tarsi raudona gija ėjo pagarba tradicijoms, bendruomenei, šeimai. Tai skatino tam tikrą užsikirtimą, kaitos stoką. Kas priima ir vertina tik tai, kas buvo praeityje, gerai pažįstama, tas negali keistis, augti. Ir krikščionybėje bendruomenė bei šeima turi nepaprastą vertę. Vis dėlto yra šis tas, kas krikščionybę skiria nuo kitų religijų ir, galima sakyti, skatina individualumą. Šį skirtumą, matyt, lėmė Kristaus išsakytas paraginimas „laikyti neapykantoje“ savo tėvus, nevertinti savo brolių ir seserų, netgi savo krašto labiau už Jį patį, kad netaptume „neverti Jo“ (plg. Mt 10, 37). Krikščionybė į pasaulį atnešė tikrą revoliuciją. Šiuolaikinis slovėnų filosofas Slavojus Žižekas, nors save laiko ateistu, būtent šį krikščionybės bruožą, t. y. laisvę nuo apsiribojimo vien tradicijomis, nepaprastai vertina.

Šis atsiribojimas nuo tėvų ir protėvių turi ne vien tik neigiamą charakterį. Naujasis Testamentas toli gražu neskatina tikinčiojo vien tik „neapkęsti“ savo tėvų ir visko, kas jam sava bei įprasta, bet įsako ir gerbti, rūpintis savo gimdytojais. Vis dėlto nedera apsiriboti vien tuo. Suaugęs žmogus privalo tapti savarankiškas ir nepriklausomas, atrasti savo kelią, pirmiausia klausydamas Dievo balso, kalbančio jam į širdį. Ir jam vienam skirtą kelią, kuris yra labai individualus bei žinomas tik Dievui ir kurį ne kiekvienas tėvas ar motina supras. Kita vertus, ir mūsų tėvai nėra visiškai tobuli bei laisvi nuo blogio, todėl, norėdami iš jo išsilaisvinti, privalome atsiriboti.

Tačiau negalime sureikšminti laisvės tiek, kad prarastume bet kokius ryšius su praeitimi. Neigiamų jos dalykų nepašalinsime, jų nekęsdami ar juos neigdami. Kaip tik tai ir vyksta šiuolaikinėje visuomenėje. Laisvė iškeliama ant pjedestalo, o bet kokie ryšiai su kuo nors sumenkinami. Prie to labai prisideda ir vakarietiškos visuomenės praturtėjimas. Materialiai apsirūpinę ar net pertekę žmonės pasijunta visagaliai.

Sunku ar lengva mums tai pripažinti, bet vis ryškesnį Vakarų visuomenės posūkį į individualizmą paskatino krikščionybė, bet galiausiai nulėmė žmonių praturtėjimas ir su juo atsivėrusios galimybės. Išlaikydami ryšio ir nepriklausomybės pusiausvyrą (tai ir yra Evangelijos mintis), nepatirtume to susvetimėjimo ir vienišumo, kokį patiria individualistas. Vis dėlto esame raginami nepasiduoti galingai įtakai ir neplaukti pasroviui, bet, suvokiant laisvės esmę, eiti keliu, kurį mums rodo Evangelija.

 

VYTAUTĖ MACIUKAITĖ

Artuma