Todėl melskitės taip: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto.“ Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums. O jeigu neatleisite žmonėms, tai nė jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų (Mt 6, 9-15).   Ar reikia atleisti skaityti toliau…

Meilė Kristaus kūne įrašė savo pasakojimą žaizdų rašmenimis ir tas įrašas neišnaikinamas, kaip ir pati meilė. Pasikeitė kitkas: iš tų žaizdų jau teka nebe kraujas, bet šviesa ir gailestingumas, o į tas žaizdas besitiesiančioje Tomo rankoje yra visų mūsų rankos. Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! skaityti toliau…

  Gailestingojo Jėzaus vizija XX amžius buvo vienas žiauriausių planetos istorijoje: Sovietų Sąjungoje siautėjo raudonasis teroras, Vokietijoje galvą kėlė nacistai, Ispanijoje įsiplieskė pilietinė nesantaika. Pasaulis stovėjo prie karo, kuriame žus milijonai, slenksčio. Didėjant įtampai ir galingųjų valstybių vadovams sprendžiant tautų likimus, kukli lenkų vienuolė prabilo apie vizijoje jai pasirodžiusio Dievo siunčiamą gailestingumo žinią žmonijai. 1931 m. vasario 22 d. Dievo Gailestingumo Motinos kongregacijos vienuolei Marijai Faustinai Kowalskai (tikrasis vardas – Helena) Plocko (Lenkija) vienuolyno celėje apsireiškė baltu drabužiu vilkintis Jėzus. skaityti toliau…

  Velykinę homiliją šiemet norisi pradėti ne nuo džiugaus ir lengvo aleliuja, bet nuo evangelisto pastabos apie akmenį, užritintą ant Jėzaus kapo angos. Dėl jo nerimauja moterys, keliaujančios ankstų rytą prie Jėzaus kapo, kad pateptų aliejais jo kūną. „Kas mums nuritins akmenį?“ Klausimas susijęs su fiziniu silpnumu, puikiai suvokiant, ką tu gali ir ko negali. Mums kaip niekada šiandien tinka tapatintis su tomis moteriškėmis ir jų rūpesčiu. Kad ir koks galingas iki šiol atrodė pasaulis, dabar jis – lyg anos skaityti toliau…

    „Bet jis uždėjo ant manęs savo dešinę ir prabilo: „Nebijok! Aš esu Pirmasis ir Paskutinysis, ir Gyvasis. Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius ir turiu mirties ir mirusiųjų pasaulio raktus“ (Apr 1, 17–18). „Mirties pančius sutraukęs, Kristus Nugalėtojas pakilo iš kapo“, – giedame Velykų šlovinime. Mirtį jis įveikė mirtimi. Būtent čia mes turėtume pradėti galvoti apie Kristų kaip Viešpatį. Kaip šv. Jonas matė savo regėjime, Jėzus turi mirusiųjų pasaulio raktus, nes jis buvo miręs ir skaityti toliau…

    „Ar prisikėlė iš numirusiųjų? Tikrai. Tiesa. O aš norėčiau parduoti jums tiltą“. Taip atsakytų Tomas, jeigu jis gyventų mūsų dienomis. „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių žaizdų ir neįbesiu piršto į vinių žaizdą, ir jeigu neįkišiu rankos į jo šoną, netikėsiu“ (Jn 20, 25). Jis anksčiau matė mirusius žmones. Ir Jėzus buvo miręs. Jis panašus į XXI amžiaus racionalistus. Jie tvirtino „Tai neįtikėtina“. „Tai neįvyko“. Bet kas, jei tikrai tai įvyko? Tomas įtikėjo, kai Jėzus jam pasirodė, Tomui ištiesė savo rankas skaityti toliau…