KVIEČIAME VISUS GAUSIAI DALYVAUTI ATLAIDUOSE!
Paskelbta: 2018-08-05
Mergelės Marijos į dangų ėmimo slėpinio šventė, dar vadinama Žoline, yra paradoksaliausia valstybinė šventė Lietuvoje. Krikščioniškas pasaulis ją pradėjo švęsti dar V amžiuje, kai Jeruzalėje buvo pašventinta Užmigimo bazilika, pastatyta simbolinio Marijos kapo vietoje, t. y. ten, kur, kaip tiki katalikai, pasibaigus žemiškajam gyvenimui, Jėzaus motina buvo su kūnu ir siela šlovėje paimta į dangų. Beje, pastarasis faktas tikėjimo dogma paskelbtas tik 1950 metais popiežiaus Pijaus XII. Tai buvo vienas iš dviejų atvejų, kai buvo pasinaudota popiežiaus neklystamumo skaityti toliau…
Rugpjūčio 15 d. Bažnyčia švenčia Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmę; iškilmingai išpažįsta tikėjimą, kad Jėzaus Motina Marija su kūnu ir siela paimta į amžiną savo Sūnaus šlovę. Ta pati jai suteikta ypatinga privilegija išreikšta dviem palyginti neseniai Bažnyčios paskelbtomis dogmomis. 1854 m. buvo iškilmingai paskelbta, jog Bažnyčia tiki Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą, tai yra, kad ji prieš savo gimimą jau buvo laisva nuo gimtosios nuodėmės, kad tokia išmintis tarp visų žmonių jai buvo suteikta dėl to, kad ji būsianti skaityti toliau…
Marijos paėmimas į dangų – tai mūsų bendros kelionės į gyvenimą šventė. Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano skaityti toliau…
Žmogui, kaip sugebančiai mąstyti būtybei, neišvengiamai turėtų kilti ir kyla egzistenciniai klausimai. Esminiai jų yra šie: kokia mano gyvenimo prasmė; kas yra mirtis, kodėl turėsiu mirti; iš kur kančia ir blogis? Žmonės skirtingu lygmeniu gilinasi į šiuos klausimus. Galima juos apibendrintai suskirstyti į tris grupes. Pirmoji, tai būtų žmonės dėl vienokių ar kitokių priežasčių nemąstantys apie esminius klausimus. Galbūt nemąsto apie juos todėl, kad esminiai klausimai nebuvo analizuojami jų šeimoje ar aplinkoje. Nors ir apdovanoti giliu protu, tokie skaityti toliau…
Šv. Maksimilijonas Marija Kolbė ((1894–1941), kunigas, kankinys, minimas rugpjūčio 14 d. Šis mažasis brolis konventualas (pranciškonas) lenkas labai anksti suprato žiniasklaidos priemonių svarbą ir siekė jas panaudoti Evangelijos skelbimui. Šv. Pranciškaus dvasioje jis gyveno neturte, rūpindamasis skelbti Gerąją Naujieną neturtėliams ir visa pašvęsti tai, kurią jis vadino Nekaltai Pradėtąja. Savo idealą konkrečiau įgyvendino įkurdamas Nekaltai Pradėtosios miestą „Niepokalanow“ prie Varšuvos, kur gyveno iki 800 vienuolių. Jis nuvyko į Japoniją norėdamas įkurti panašią instituciją. Įkalintas Aušvico koncentracijos stovykloje, 1941 m. liepos skaityti toliau…
Šv. Poncijonas (+236), popiežius, ir Šv. Ipolitas (+236), kunigas, kankiniai, minimi rugpjūčio 13 d. Ipolitas buvo kunigas, Rašto pažinimu ir minties gilumu pagarsėjęs mokytojas. Tačiau 217 m. nepanoro pripažinti diakono Kaliksto, išrinkto popiežiumi, ir nuo tada ėmė vadovauti atskilusiai bendruomenei teigdamas, kad tai jis atstovauja tradicijai, o Kalikstas ir jo įpėdiniai jai neištikimi. Poncijonas įžengė į Petro sostą 230 m., taigi jis rado Ipolito schizmos suskaldytą Bažnyčią. Tačiaut 235 m. įsiplieskė Maksimino persekiojimai. Matydamas, kad Romos krikščionys turi skaityti toliau…
Mums reikia, kad bet kokios idėjos neliktų vien žodžių sąvokomis, bet kad rastų savo išraišką mūsų kasdienybėje. Ko gero neatsitiktinai apaštalas Jonas ragino tikinčiuosius: „Vaikeliai nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa“. Tada žydai ėmė murmėti, kad jis pasakęs: „Aš duona, nužengusi iš dangaus“. Jie sakė: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: ‘Aš esu nužengęs iš dangaus’?“ Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję! Niekas negali ateiti pas mane, skaityti toliau…
Šv. Joana Pranciška Šantalietė (1572–1641), vienuolė, minima rugpjūčio 12 d. Šv. Joana gimė Dižone (Prancūzija). Sulaukusi dvidešimties ji ištekėjo už barono de Šantal. Jų šeima, kurioje gimė keturi vaikai, aštuonerius metus gyveno labai laimingai, bet jų laimę nutraukė netikėta vyro žūtis medžioklėje (1600 m.). Išgyvendama dideli sielvartą, ponia de Šantal visa atsidavė Dievui. Tuomet Viešpats leido jai sutikti šv. Pranciškų Salezą. Tarp Ženevos vyskupo ir jo dvasinės dukters užsimezgė bičiulystė. Šv. Pranciškus kantriai ir tvirtai vedė šv. Joaną Dievo nubrėžtu skaityti toliau…
Gyvenimą galima nugyventi dvejopai: atidžiai arba negalvojant. Pirmuoju atveju mes būname dėmesingi. Matome ir pastebime dalykus, kad juos įvertintume. Girdime tam, kad suprastume. Siekiame viską žinoti ne paviršutiniškai, o pilnai. Gyvename dabartinę akimirką ir žvelgiame į pasaulį su nuostaba, įvertindami jo paslaptis. Antruoju atveju būname išsiblaškę. Matome dalykus, bet jų nepastebime. Girdime, bet nesuprantame. Visą juslinę informaciją priimame su minimaliu dėmesiu. Mūsų gyvenimas yra migla, fragmentuota vos įsisąmonintų juslinių įspūdžių seka. Pirmasis gyvenimo būdas būdingas viską matančiam ir skaityti toliau…
Šv. Klara (1194–1253), mergelė, minima rugpjūčio 11 d. 1210 m. šv. Klara Asyžiuje išgirdo šv. Pranciškaus gavėnios pamokslą. Susižavėjusi jo visiško neturto idealu, sulaukusi 18 metų ji tapo vienuole. Pranciškus nukirpo jai plaukus ir davė vienuolišką rūbą. Jis jai pasiūlė prisiglausti Asyžiaus Šv. Damijono koplyčioje, kurioje įsikūrė pirmasis Šv. Klaros seserų vienuolynas. Šv. Klara jam vadovavo 40 metų, buvo popiežių, kardinolų ir vyskupų patarėja. Dėl savo neblėstančio pamaldumo, šv. Kryžiaus ir Eucharistijos garbinimo ji tapo viena didžiausių viduramžių kontempliatyvaus skaityti toliau…
