Spalio 4 d. minimas Šv. Pranciškus Asyžietis, vienuolis, Italijos globėjas


a- A+

Šv. Pranciškus Asyžietis (1182-1226), vienuolis, Italijos globėjas minimas spalio 4 d.

Beveik aklas, ligos nualintas, su skausmingomis stigmomis ant rankų ir kojų, išsitiesęs ant šiaudų prikimšto maišo, kurį jam buvo paklojusi šv. Klara, Pranciškus praleido bemiegę naktį, bet, nepaisant to, jo širdis buvo sklidina džiaugsmo, tokio nesulaiko džiaugsmo, kuris išsiveržė pačia gražiausia giesme, kokia tik kada nors buvo sukurta Kūrėjui ir Jo kūriniams. Saulė, mėnulis, žvaigždės, sesuo ugnis, vanduo ir vėjas, mirtis… už visus šiuos tikrovės dalykus, kurie pagražina ir apkartina mūsų gyvenimą, jis dainavo „pašlovintas būk, mano Viešpatie“.

Pranciškus Asyžietis, nuolankus „neturto sužadėtinis“,- šventasis, savo gaiviu žavesiu, savo Dievo vaikų laisvės dvasia sužavėjęs visų kraštų ir visų tikėjimų žmones. Protestantai ir katalikai, musulmonai ir budistai, tikintieji ir ateistai, nepaisant visų skirtybių bei juos skaldančių senų ir naujų nesutarimų, jo skelbtoje taikos ir gėrio žinioje vis dar randa bendrumų, kad kartu galėtų imtis tarnauti vargšams bei prispaustiesiems ir skleisti taiką.

Pirklio Petro Bernardonės bei švelniosios ponio Pikos sūnus Pranciškus gimė 1182 metais Asyžiuje. Apdovanotas protu ir geru skoniu, malonia išvaizda bei visada pilna pinigine, jis, sulaukęs pilnametystės, nesunkiai tapo visų švenčių karaliumi. Tačiau kai puotų ir dainų šurmulys išsisklaidydavo, Asyžių apgaubusioje naktyje ir į jo širdį atsėlindavo bodėjimasis sotumu ir noras prasminti savo gyvenimą.

Jis pamanė, kad visa tai rado tą dieną, kai iki ausų apsiginklavęs ir užsėdęs ant puikaus žirgo prisidėjo prie Gvaltjero di Brienės (Gualtiero di Brienne) kariuomenės, stojusios į vieną iš tų tūkstančiais kildavusių kovų, kurios tais žiauriais laikais krauju laistė priešiškus miestų rajonus. Tačiau šis nuotykis netruko ilgai. Liga jį privertė grįžti į Asyžių, o vidinis balsas kuždėjo, kad jis turi tarnauti šeimininkui, o ne tarnui.

Greitai jis suprato, kad tas šeimininkas slėpėsi paliegusiuose ligonių ir raupsuotųjų kūnuose bei sulysusiuose varguolių veiduose. Tad, vis labiau toldamas nuo ankstesnių draugų ir jų tuščių švenčių, ėmė tarnauti jiems.

Apstulbusiems asyžiečiams švenčių karalius Pranciškus tapo pamišėliu. Šiam veiksmui pamišėliui vieną dieną šv. Damijono bažnytėlėje Nukryžiuotasis paliepė: „Eik ir atstatyk mano bažnyčią.“ Jis liepė atsižadėti visko – turtų, ambicijų, išdidumo,- tapti neturto sužadėtiniu ir ištvirkusią, pasipūtusią bei grobuonišką visuomenę pakviesti priimti neturto, skaistumo ir paklusnumo įžadus.

Tuomet dvidešimt penkerius metus teturintis Pranciškus tai pasirinko ir kiek laiko praleido atsiskyręs ir klajodamas. Kartą viename atsitiktinai atverstame Evangelijos puslapyje perskaitė: „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino Dangaus Karalystė. […] Nesigykite nei aukso, nei variokų savo kapšams prikimšti; nei kelionmaišio, nei dviejų marškinių, nei apavo, nei lazdos.“ Ir tada suprato, jog Viešpats norėjo, kad jis būtų ne atsiskyrėlis, bet Evangelijos misionierius. Apsivilkęs pilku, per juosmenį virve sujuostu abitu, jis ėmė keliauti po aplinkinius kaimus bei miestelius ir visiems skelbė apie Dievo gerumą ir meilę artimui.

Per tą laiką apie jį susibūrė grupė buvusių jo linksmybių draugų, kurie nusprendė sekti jį naujajame nuotykyje. Kartu jie įkūrė vienuolių ordiną, kurį 1209 metais pripažino popiežius Inocentas III ir kuris taps vienu plačiausiai paplitusių ir įtakingiausių dvasinių judėjimų Bažnyčios istorijoje.

Misionieriškas pašaukimas Pranciškų paskatino leistis Šventosios Žemės, Sirijos ir Egipto keliais, tikintis  krikščioniškąjį tikėjimą atversti žiaurųjį musulmonų karvedį Saladiną. Saladinas jį priėmė, bet Pranciškus nesugebėjo jo atversti, tačiau šį apstulbino šio kuklaus krikščionių vienuolio drąsa bei jo skelbiama taikos ir gėrio žinia.

Grįžęs į  tėvynę Pranciškus ėmėsi tvarkytis savus reikalus: nepaprastai greitai išsiplėtęs ordinas ėmė kelti organizacinių keblumų. Tad jis surašė be galo išmintingą, laisvę ir supratingumą spinduliuojančią regulą, kurią 1223 metais patvirtino popiežius Honorijus III.

Per tų pačių metų Kalėdas Pranciškus Jėzaus minimą panoro paminėti neprastai. Tam viename Rieti slėnyje esančio Grečio (Greccio) kaimo tvartelyje su žmonėmis ir gyvais gyvuliais jis atkūrė Išganytojo gimimo sceną ir taip prisidėjo prie vėlesnio jaudinančios ir įtaigios krikščioniškosios prakartėlės tradicijos, kurios kitokių apraiškų jau buvę ir anksčiau, išplitimo.

Kitais metais ant Alvernos pliko kalno gavo stigmas – jo ištikimybės Kristui ženklą. Pranciškus sirgo ir liga jį jau buvo gerokai nualinusi. 1226 metų rudenį jį gydęs daktaras pareiškė, jog jo mirtis jau nebetoli. Mirtį giesmėje Pranciškus pavadino seserimi; žinią apie mirtį jis priėmė su džiaugsmu ir sušuko: „Sveika atvykusi, sese mirtie.“

Per spalio 3 dienos vakarines pamaldas, iš didelio kūno nusilpimo supratęs, jog jau greitai susitiks su Dievu, liepė, kad jį paguldytų ant plikos žemės ir užgiedojo psalmę, prasidedančią šiais žodžiais: „Kreipiu savo balsą į Viešpatį prašyti jo pagalbos.“ O kūkčiojantys vienuoliai klūpėdami giedojo kartu su juo. Asyžiaus Neturtėlis, Dievo juokdarys užgeso tuo metu, kai nuskambėjo paskutiniai psalmės žodžiai: jis mirtį pasitiko giedodamas, o jį lydėjo pulkas vieversių, nutūpusių ant jo celės lango ir paskutinį kartą atsisveikinusių su tuo, kuris su jais varžėsi šlovindamas Aukščiausiąjį, visagalį gerąjį Viešpatį.

Po dviejų metų, 1228 m. liepos 16 d., Pranciškus buvo paskelbtas šventuoju. 1939 metais Pijus XII jį paskelbė „pačiu itališkiausiu iš visų šventųjų ir pačiu švenčiausiu iš visų italų“ – Italijos globėju.

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-10-03


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt