„Didysis penktadienis suformuoja krikščionio egzistencijos dvasinę architektūrą. O Septyni paskutiniai žodžiai apibrėžia Didžiojo penktadienio tikrovę“ – knygoje „Mirtis penktadienio popietę“ rašo Richard John Neuhaus, kviesdamas permąstyti kiekvieną šių žodžių. Tęsiame autoriaus meditacijas.

Žodis „Atlikta!“ čia turėtų būti suvokiamas kaip consummatum est – išpildyta, padaryta tobulai. Tai daug daugiau negu „baigta“. Apie iškentėtą baisią kančią galėtume pasakyti: „Pagaliau viskas baigta.“ Tokiu atveju norime pasakyti, kad tai, kas įvyko, priklauso praeičiai ir dabar mes galime, ją pamiršę, žygiuoti pirmyn. Pasakymas „atlikta“ turi visiškai priešingą prasmę. Tai gyvenimas, pasiekęs tobulybę.

Pilotas Jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė. „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą“ (Jn 18, 37). Nuo kryžiaus Jis pareiškia, kad būtent tai ir įvykdė, įvykdė iki pat pabaigos.

Kai kurie drauge su Pilotu klausia: „O kas yra tiesa?“ Šis klausimas gali būti užduotas sąžiningai arba, kaip Piloto atveju, tam, kad liktų neatsakytas. Tiems, kurie nuoširdžiai užduoda šį klausimą, atsakymas yra toks: tiesa – tiesa apie viską – yra Jėzus Kristus ir Jo nukryžiavimas. Tai nėra atsakymas, kurio pasaulis tikėjosi tuomet arba kurio tikisi dabar.

Atlikta, bet neužbaigta. Žodis „atlikta“ reiškia – sutvarkyta, nuspręsta, išsemta ir nediskutuotina. Consummatum est. Dabar nebegali atsitikti niekas, kas galėtų tai atšaukti. Dabar visiškai nebėra ko bijoti. Tai, kas blogiausia, jau praeityje.

Apie vieną penktadienio popietę dabar galima pagrįstai pasakyti: „Dievas mirė“, ir šioje Dievo mirtyje nėra jokios katastrofos. Šviesos ir tamsos, meilės ir neapykantos, gyvenimo ir mirties kovoje mes turime aiškų Nugalėtoją.

Tačiau laikas nepasibaigė, ir mes galėtume pagrįstai paklausti – kodėl. Galbūt mes esame dar tik ankstyvoji Bažnyčia ir dar turi praeiti šimtmečiai ar net tūkstantmečiai, kol kiekvienas kelis priklaups ir kiekvienos lūpos išpažins, kad Jėzus Kristus yra Viešpats.

Žmogaus „projekto“ rezultatas yra nebepakeičiamas, bet tam tikros jėgos jį vis dar mėgina pakeisti, kol visi dalykai bus pajungti Jam ir Dievas taps viskuo visame kame. Žmogaus „projektas“ negali nepasisekti, nes Dievas į jį investavo patį save; Antrasis Švenčiausiosios Trejybės Asmuo išties yra vienas iš mūsų. Dievas ėmėsi mūsų vaidmens užimdamas mūsų vietą.

Katalikų pasaulio leidiniai