Sausio 13 d. minime mūsų Viešpaties, Jėzaus Kristaus krikštą


a- A+

 

 

Viešpaties Krikšto šventė – Kalėdų laiko pabaiga. Švenčiama sekmadienį po Viešpaties Apsireiškimo iškilmės (Lietuvoje – III sekmadienį po Kalėdų arba atkeliama į pirmadienį po II sekmadienio po Kalėdų, kai jis sausio 7 ar 8 d.).

Viešpaties Krikšto šventė toliau plėtoja velykinę Viešpaties Gimimo ir Apsireiškimo prasmę. Kalėdos, išminčių apsilankymas prie Kūdikio lopšio, Jėzaus Krikštas yra ne tik istorinio Jėzaus gyvenimo epizodai, bet Velykų slėpinio etapai.

Kiekvienoje iš šių švenčių galima įžvelgti sąsają su pagrindiniu liturginių metų slėpiniu: Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu, taip pat jo atėjimu laikų pabaigoje. Kristaus Krikštas Jordane apreiškia žmonijai skirtą išganymą. Kristus čia apsireiškia kaip Sūnus, Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę. Jėzus patvirtinamas kaip Mesijas ir Karalius. Rytų Bažnyčių liturgijoje ypač ryški Epifanijos etapų vienovė. Kristaus apsireiškimas prie Jordano toliau atskleidžiamas jo apsireiškimu mokiniams Kanos vestuvėse.

Žmogus Jėzus išgyveno sąmonėjimo ir mokymosi procesą ( plg. Lk 2, 52). Augdamas Jėzus tolydžio vis labiau suvokė ryšį su dangiškuoju Tėvu. Pasirodydamas viešai kaip Mesijas Jėzus gauna regimą ir girdimą patvirtinimą. Pirmasis Jėzaus pamatytas ženklas buvo „prasivėręs dangus”. Dangus atsiveria pasauliui. Antrasis ženklas – ant Jėzaus nusileidžianti balandžio pavidalo Dvasia. Šis ženklas nurodo tai, ką skelbė Jonas Krikštytojas, pranašaudamas krikštą Šventąja Dvasia. Maudynės įvaizdį pakeičia perliejimas jėga: „Dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia“ (Mt 11, 12). Trečiasis ženklas yra iš dangaus girdimas Tėvo balsas. Dievas prabyla į pasaulį per savo Sūnų. Šie stiprūs Dievo įsiveržimo į žmonių pasaulį įvaizdžiai tarsi įrėmina Įsikūnijimo įvykį. Dievo įsikūnijimas reiškia jo įžengimą į pasaulio širdį. Iki šiol švęstuose Epifanijos etapuose dieviškasis spindesys kaip ta išminčius vedusi žvaigždė spindi virš pasaulio. Žmonės su nuostaba žvelgia į Apsireiškimo slėpinį, tačiau pats Dievas nesikiša. Prie Jordano iš dangaus nuskambėjęs balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“ papildo Kalėdų žinią, kai anuomet iš dangaus pasigirdo: „Žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“.

Krikštas reiškia pasinėrimą ir išnirimą. Toks yra Jėzaus gyvenimo kelias. Iš Tėvo šlovės aukštybių jis nusileidžia į pačią žmogiškumo gelmę, pasineria Jordano vandenyse ir Kryžiaus mirtyje. Jis išeina iš Jordano, keliasi iš kapo į savo Tėvo šlovę. Kiekvieno iš mūsų krikštu pasikartoja šis slėpinys. Mums taip pat atsiveria dangus, Dievas priima kiekvieną kaip mylimą vaiką.

Jono teiktas atgailos krikštas skyrėsi nuo Jėzaus įsteigto ir jo mokinių teikiamo krikšto. Žmonės miniomis plūdo pas Joną, jie išpažindavo savo nuodėmes. Po Jono Krikštytojo panardinimo žmonės išeidavo vidujai švarūs. Jono krikštą galima palyginti su indo išvalymu. Iš sutepto indo pirmiausia išpilami nešvarumai, po to jis kruopščiai išplaunamas. Jono klausytojai, išpažindami nuodėmes, tarsi „išpildavo“ nešvarumus, po to Jordano vandeniu būdavo nuplaunami. Jų širdys likdavo švarios, bet tam tikra prasme tuščios. Jonas Krikštytojas ruošė žmonių širdis malonės pripildymui, tačiau pats nebuvo įgaliotas tos malonės teikti. Jėzaus įsteigtas sakramentinis krikštas ne tik nuvalo žmogaus širdį, bet ir pripildo ją didžiausiu turtu – paties Dievo buvimu.

Jėzus kreipėsi į Joną prašydamas pakrikštyti jį vandeniu. Jis neišpažino nuodėmių, nes jų neturėjo, jam nereikėjo nuskaistinimo, nes buvo šventas. Priimdamas krikštą Jėzus parodė, kad mums reikia to dvejopo akto – nuvalymo ir malonės pripildymo. Kai kurie katalikai Krikšto arba Susitaikinimo sakramentus suvokia tik kaip nuvalymą nuo nuodėmių. Jų manymu, jei širdies neslegia didelės nuodėmės, neverta rūpintis jų nuvalymu. Tokia mąstysena būdinga veikiau Jono, o ne Jėzaus mokiniams. Tyra širdis yra didžiulė vertybė. Tačiau didžiausia kiekvieno krikščionio vertybė yra tai, kad jo širdyje yra Dievo šventovė. Suskilęs molinis pilnas aukso ąsotis yra brangesnis už tuščią krištolo indą. Gražiausia bažnyčia su tuščiu Tabernakuliu tėra tik iškilus pastatas. Tik Eucharistija pripildo pastatą gyvojo Dievo buvimu. Panašiai ir žmogus, pripildytas Šventosios Dvasios, tampa tikru krikščioniu.

 

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2019-01-12


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt