Kraunasi...

Sausio 25 d. minimas Šv. Pauliaus, apaštalo, atsivertimas

 

 

 

Šv. apaštalas Paulius nebuvo iš 12 apaštalų, kuriuos Jėzus išsirinko. Paulius nesutiko Jėzaus jo gyvenimo žemėje metu. Nepaisant to, Paulius visada vaizduojamas kaip antrasis apaštalas šalia šv. Petro. Jis buvo didis Dievo žodžio skelbėjas, nešęs žinią apie Jėzų į visą tuometinį pagonišką pasaulį. Todėl Paulius vaizduojamas su kalaviju, prisimenant šv. Rašto žodžius, kad Dievo žodis yra aštresnis už dviašmenį kalaviją, ir jeigu kalavijas gali perverti kūną, tai Dievo žodis prasiskverbia dar giliau – iki sielos gelmių.

Šv. apaštalo Pauliaus atsivertimas ypatingai siejamas su krikščionių vienybe. Savaitė prieš jo atsivertimo šventę skiriama maldoms už krikščionių vienybę. Iš tiesų jo gyvenimas ir atsivertimas mums pasako kai ką svarbaus apie vienybę.

Prieš atsivertimą apaštalas Paulius buvo uolus fariziejus ir krikščionių persekiotojas. Jis ieškojo krikščionių, juos suimdavo ir įmesdavo į kalėjimą.  Taip jis elgėsi, nes buvo karštas savo tautos vienybės gynėjas. Jis negalėjo pakęsti, kad kai kurie jo tautos žmonės, žydai, nebesilaiko tautos tikėjimo ir papročių ir ima laikytis naujo tikėjimo į kažkokį Jėzų, kurio Paulius nepažinojo. Todėl jis iš visų jėgų ir su visu užsidegimu kovojo prieš šią naują, jo manymu, sektą. Jau vėliau, būdamas suimtas už Kristaus tikėjimo skelbimą ir kalbėdamas žydams, jis sakė: „Aš buvau uolus Dievo kovotojas kaip ir jūs visi šiandieną“ (Apd 22,3). Taigi pasirodo galima būti uoliu tikėjime, uoliu dėl Dievo, bet nepatikti Dievui. Galima iš religinio uolumo daryti daug blogų darbų.

Ko trūko Pauliaus uolumui? Nors jo uolumas buvo dėl Dievo, bet jis buvo žmogiškas. Jam trūko Jėzaus pažinimo. Pirmajame skaitinyje girdime, kaip Paulius kelyje į Damaską sutiko Jėzų Kristų. Kristus kreipiasi į jį klausimu: „kam mane persekioji?“ Paulius neįtarė, kad surakindamas grandinėmis krikščionis, jis persekiojo patį Jėzų. Jėzus jam apreiškia gilią, neišardomą vienybę tarp savęs ir savo mokinių: „aš esu Jėzus, kurį tu persekioji!“. Iš šių žodžių šv. Paulius jau tada, kelyje į Damaską, suprato, kas yra krikščionių vienybė: kad visi krikščionys yra Kristaus kūno nariai per tikėjimą juo. Ne veltui jis paskui Korinto krikščionims, kurie nuolat tarpusavy pykosi ir nesutarė, rašė: „jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai!“ – tą girdėjome antrajame šv. Mišių skaitinyje.

Apaštalas Paulius Kristaus kūno nariu tapo tada, ant kelio į Damaską. Ten jis atsivertė, tai yra susitiko Jėzų ir pripažino jį savo karaliumi. Jis klausė Jėzaus: „ką turiu daryti, Viešpatie?“ – taigi nuo to laiko buvo pasiryžęs vadovautis nebe savo norais ir planais, bet paklusti Jėzui Kristui ir daryti, ką Kristus lieps. Nuo to laiko Paulius jau naujai kovojo už krikščionių vienybę – už tai, kad visi susivienytų, išpažindami Jėzų Kristų. Pats patyręs nuostabų atsivertimą, jis kvietė atsiversti ir visus, kuriuos sutikdavo. Šiandien jis kviečia atsiversti ir mus. Galime pagalvoti – bet kad mums nereikia atsiversti, mes jau esame tikintys, pakrikštyti, katalikai… Gal net esame uolūs savo parapijos nariai, daug meldžiamės. Visa tai labai gerai, tačiau reikia pasitikrinti, ar tas mūsų uolumas tikras. Kaip minėjau, Paulius prieš atsivertimą irgi buvo uolus.

Tai ką mums daryti, kaip atsiversti? Ar būtina kaip Pauliui parpulti ant žemės, turėti stebuklingą regėjimą? Ne, nebūtina. Į kokį atsivertimą esame kviečiami kiekvienas iš mūsų, mums padeda suprasti palaimintasis popiežius Jonas Paulius II savo 1990 metais išleistoje enciklikoje Redemptoris missio: Krikščioniškasis atsivertimas – tai „visiškas ir nuoširdus prisirišimas prie Kristaus ir jo Evangelijos per tikėjimą“. Ir toliau popiežius sako „Atsiversti reiškia asmeniškai apsispręsti priimti išganingą Kristaus viešpatavimą ir tapti jo mokiniu“ (RM 46). Asmeniškai priimti išganingą Kristaus viešpatavimą – kitaip sakant, tai reiškia pasakyti Jėzui Kristui „tu esi mano karalius, tu esi mano Viešpats! Aš noriu klausyti tavęs! Ką turiu daryti?“.

Aš noriu užduoti jums nepatogų klausimą – ar jūs esat Jėzui Kristui kada nors taip pasakę? Ar esat savo širdy, mintyse ar balsu jam pasakę: „Tu esi mano Dievas, tu esi mano gyvenimo karalius!“? Iš tiesų nemažai katalikų nėra niekada šitaip pasakę. Gal todėl mes ir esam tokie nevieningi – ne tik katalikai su protestantais ar ortodoksais, bet ir lietuviai su lenkais, kaimynai su kaimynais, jaunimas su vyresniais žmonėmis. Nesame asmeniškai, visiškai ir nuoširdžiai prisirišę prie Jėzaus per tikėjimą ir todėl nesijaučiame vieno Kristaus Kūno nariai.

Dievo žodis per apaštalo Pauliaus pavyzdį šiandien kviečia mus visus dar kartą atsiversti. Nesvarbu, kiek metų jau lankome Bažnyčią, nesvarbu, kiek meldžiamės. Savo širdyje dar kartą ištarkime Jėzui: „Jėzau, tu esi mano gyvenimo Viešpats. Aš tikiu, kad Dievas Tėvas tave atsiuntė nešti gerosios naujienos vargdieniams, vaduoti mūsų nuodėmės prislėgtųjų ir skelbti malonės metų. Aš tikiu, kad tavyje visi Dievo duoti pažadai išsipildo. Padėk man būti geresniu tavo mokiniu. Pasakyk man, ką turiu daryti, ir duok drąsos pagal tai gyventi!“ Jeigu tokius žodžius kart nuo karto ištarsime, tikiu, kad mūsų vienybė su Kristumi stiprės, ir tada stiprės ir visų krikščionių vienybė.

 

 


Kategorija Kalendorius


Grįžti atgal Paskelbta: 2024-01-24

Mėnesio populiariausi straipsniai



© 2024 www.zarasuparapija.lt