Sausio 24 d. minimas Šv. Pranciškus Salezas, vyskupas, Bažnyčios mokytojas


a- A+

Pranciškus Salezas (1567-1622), vyskupas ir Bažnyčios mokytojas, minimas sausio 24 d.

Pranciškus Salezietis žurnalistų globėju tapo ne todėl, kad būtų mynęs laikraščių redakcijų slenksčius (tais laikais buvo neįmanoma!), bet todėl, kad, norėdamas geriau supažindinti su savo idėjomis, jis pasinaudojo tam tikra laikraščio forma. Vos įšventintas kunigu, jis kaip misionierius išvyko į protestantiškus kraštus, tačiau ten nepasiekė beveik jokių rezultatų, nes niekas jo tiesiog nesiklausė. Tad jis sugalvojo savo pamokslus išspausdinti ant skrajučių, kurias pavadino Les Controverses. Jas priklijuodavo prie namų sienų arba platindavo žmonėms. Tai nebuvo laikraštis, koks yra dabar, bet tikrai labai į jį panašus.

Pranciškus mokėjo valdyti plunksną, tai darė su tokia ramybe ir nuoširdumu, kas buvo neįprasta polemikams, t.y. tokiam teologų ir pamokslininkų tipui, kuriems patinka mūšio apkasai, susidūrimai akis į akį su priešu ir kurie kalba naudojasi tarsi šaltuoju ginklu. Šis mūsų šventasis labiau už aršumą, už priešo sunaikinimą mėgo ramų dialogą ir skirtybių barjerus pralaužiančią draugystę. Jis buvo pratęs sakyti: „Aš geriau suklysiu iš per didelio gerumo, nei iš per didelio rūstumo.“ Žodžiu, jis plunksną mirkė veikiau savo širdies, o ne intelekto rašale. Apie tai yra vienas įdomus pasakojimas. Kartą nulūžo jo plunksnos smaigalys. Norėdamas ją pataisyti, Pranciškus pridėjo ją prie širdies, ir ji vėl pradėjo tinkamai rašyti. Šiame pasakojime yra šiek tiek vaizduotės, tačiau jis puikiai perteikia šio šventojo prigimtį!

Pranciškus gimė 1567 m. rugpjūčio 21 d. Buvo vienos seniausių ir kilmingiausių – Savojų – šeimos pirmagimis. Jo vaikystė buvo rami, o jaunystėje neturėjo jokių užgaidų. Paryžiuje studijavo humanitarinius mokslus ir filosofiją, o Padujoje, kur įgijo diplomą, – civilinę ir ekonominę teisę. Jaunasis Savojų atžala turėjo turėti šiokių tokių planų, nes niekada nedalyvaudavo šiek tiek nepadoriuose Padujos studentų rengiamuose pasilinksminimuose. Jį dažnai buvo galima sutikti jėzuitų vienuolyne, kur, vadovaujant tėvui Antonijui Posevinui (Antonio Possevino), buvo pradėjęs krimsti teologijos mokslus.

Tačiau šie planai nesutapo su jo tėvo planais. Ir iš tiesų, jam grįžus į gimtinę, kilmingas tėvas jį įtaisė dirbti advokatu į Šabery (Chambery) miesto senatą, tačiau Pranciškus beveik tuoj pat metė šią daug žadančią karjerą, tapo kunigu ir išvyko apaštalauti tarp Šablė (Chablais) regiono protestantų.

Pradinius kuklius rezultatus, praėjus ilgam nesibaigiančių, bet ramių ir nuoširdžių ginčių su visokio plauko žmonėmis laikotarpiui, kompensavo pasipylusi gausybė atsivertimų. Vienoje 1603 metais į Romą nusiųstoje ataskaitoje jis rašo, kad Dievo ir jo dėka dvidešimt penki tūkstančiai žmonių grįžo į tikėjimą.

1602 metais Pranciškus buvo išrinktas Ženevos vyskupu, tačiau visus dvidešimt vyskupystės metų turėjo gyventi Ansi (Annecy), nes protestantiškoje Ženevoje katalikų vyskupas buvo nepageidaujamas. Vieno pastoracinio vizito Dižone metu jis susipažino su kilminga dama Joana Pranciška Šantaliete (Giovanna Francesca di Chantal) ir su ja užmezgė nuoširdžią, neprilygstamą visoje šventųjų istorijoje dvasinę draugystę. Kartu su ja jis įkūrė Marijos Apsilankymo seserų (vizitiečių) ordiną.

Tačiau didžiąją savo jėgų dalį šventasis vyskupas skyrė pastoracinei veiklai. Jo vyskupijoje buvo keturi šimtai penkiasdešimt parapijų. Visas jas aplankė, ten būdavo ilgai ir alinančiai dirbdavo. Jis labai rūpinosi vaikų tikybos mokymu, o kad būtų mokoma tinkamai, išugdė nemažai pasauliečių ir subūrė juos į Krikščioniškojo mokymo broliją. Jis ir pats daug laiko skyrė katechizavimui, o savo suprantamu, įdomiu, pavyzdžių ir asmeninio gyvenimo įvykių gausiu aiškinimu sukeldavo žmonėms entuziazmą.

Jis taip pat labai puoselėjo draugystę su Joana Pranciška Šantaliete, Vincentu Pauliečiu, motina Andželika Arno, kurią palaikydavo dažnu susirašinėjimu. Bendravo ir su miesto intelektualais: jiems įsteigė Florimontaniškąją akademiją, kuri kardinolui Rišeljė pasitarnavo kaip pavyzdys įsteigti garsiąją Prancūzijos Akademiją.

Jo talentas sužibėjo ir raštuose, o kai kurie jų tapo klasika – „Įvadas į pamaldųjį gyvenimą“ bei „Traktatas apie Dievo meilę“, – jam pelnė Bažnyčios mokytojo vardą ir išgarsino kaip didį rašytoją ir tarp pasauliečių.

Prancūzų literatūroje jo proza dėl gyvų įvaizdžių, posakių turtingumo bei ramaus ir nuoširdaus pasakojimo yra iškeliama kaip pavyzdys. Su Savojų šeimos nariais viešint Lione, 1622 m. gruodžio 27 d., jį ištiko mirtinas apopleksijos priepuolis ir kitą dieną jis ramiai mirė.

1661 metais Aleksandras VII jį iškėlė į altorių garbę. 1877 metais Pijus IX jį paskelbė Bažnyčios mokytoju, o Pijus XI 1923-aisiais – spaudos ir žurnalistų globėju.

 

Piero Lazzarin
Ištrauka iš knygos: Šventųjų knyga.

Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais.

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2020-01-23


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt