Sausio 17 d. minimas Šv. Antanas, abatas


a- A+

Šv. Antanas (250-356), abatas, minimas sausio 17 d.

Begalinėse smėlingose, vėjo šiaušiamose ir lėtų klajoklių karavanų išraižytose Egipto dykumos platumose Antanas, gimęs 250 metais Kome, Egipte, nugyveno visą savo gyvenimą. Visiškoje vienatvėje, kovodamas su daugybe jam velnio siunčiamų pagundų, jis meldėsi, meditavo ir mylėjo Dievą. Ir iš tiesų, vaizduojamojo meno tradicija jį dažnai vaizduoja besimeldžiantį, bergždžiai gundomą jausmingų moterų ir bekovojantį su nelabojo žabangomis. Antanas, viduramžių vienuolijos pirmtakas, dykumos tylą pasirinko pažodžiui pasekęs Jėzaus liepimu: „Eik, parduok, ką turi, išdalink viską vargšams… o paskui sugrįžk ir sek paskui mane.“

Visus savo daiktus padovanojęs vargšams, jis pirmiausia apsistojo senose apleistose kapinėse, o vėliau ant Raudonosios jūros kranto. Uoliausias jo mokinys šv. Atanazas, vėliau tapęs Aleksandrijos vyskupu, mums paliko išsamią šio šventojo atsiskyrėlio, kurį jis mėgo vadinti asketizmo pradininku, biografiją.

Nors Antanas gyveno toli nuo pasaulio, garsas apie jo pasirinkimą atsidėti asketiškam gyvenimui bei pasišvęsti aukai pasiekė jo amžininkus pasaulyje ir pavertė jį mylimu ir gerbiamu Dievo žmogumi. Pats imperatorius Konstantinas ir jo vaikai siuntė jam laiškus bei pasiuntinius, o kunigai ir piligrimai, ligoniai ir vargstantieji leisdavosi į ilgas keliones, kad galėtų jį pamatyti ir iš jo pavyzdžio bei žodžių pasisemtų paguodos dvasiai.

Būdamas atidus visko, kas vyksta aplinkui, stebėtojas, jis nedvejodamas paliko savo atsiskyrėlišką būstą ir nuvyko į Egipto Aleksandriją padrąsinti ten žiauraus Maksimino persekiojamų krikščionių. Į antrąją kelionę į tą patį miestą jis išsirengė Atanazo kvietimu, kad paragintų krikščionis nesileisti klaidinamiems naujų eretiškų mokymų.

Grįžęs į dykumą, jis daugiau nei šimtą metų nugyveno savuose beribiuose namuose, kontempliuodamas karščiu alsuojančiuose smėlynuose ir žvarbiomis žvaigždėtomis naktimis garbindamas Dievą. Vėlesniais amžiais jo nepaprastu pavyzdžiu sekė kiti ir, galima sakyti, jog būtent jis padėjo krikščioniškosios vienuolijos pamatus.

Žmonės jį garbina visų pirma kaip naminių gyvūnų globėją ir už jo paprastą bei nuolankų gyvenimą.

 

 

Piero Lazzarin
Ištrauka iš knygos: Šventųjų knyga.

Mažoji enciklopedija su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais.

 

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2018-01-16


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt