Rugsėjo 26 d. minimi Šv. Kozmas ir Damijonas, kankiniai


a- A+

Šv. Kozmas ir Damijonas (IV a.), kankiniai, minimi rugsėjo 26 d.

Bažnyčios, kurią Romoje šventųjų Kozmo ir Damijono garbei pastatydino popiežius Feliksas, zakristijonas buvo labai pamaldus ir uolus, tačiau kojoje atsivėrusi negyjanti žaizda dėl skausmo  jį tiesiog varė iš proto. Vieną naktį sapne jam pasirodė šie du šventieji kankiniai: jie rankose laikė tepalo indelį ir chirurgo skalpelį. Vienas jų tarė: „Iš kur galėtume gauti sveiką koją ir pakeisti ja šią skausmo surakintą?“ O kitas atsakė: „Šiandien šv. Petro grandinėse (San Pietro in Vincoli) buvo palaidotas vienas etiopas. Paimkime vieną jo koją ir pridėkime ją šiam pamaldžiam žmogui.“

Šventieji nukako į kapines, nupjovė mirusiajam koją ir pridėjo ją zakristijonui, kuris, staiga pabudęs, pajuto, jog veriantys skausmai išnyko. Tad paėmė žibintą ir apšvietė koją. Kokia buvo jo nuostaba ir džiaugsmas, kai pamatė, kad koja buvo graži ir lygi kaip naujagimio. Atsikėlęs pažadino kaimynus ir papasakojo jiems, kad abu šventieji jį pagydė.

Užsimiegoję, tačiau nežiopli kaimynai panoro patikrinti, ar tai, ką pasakojo įsiaudrinęs zakristijonas nebus tik nevykęs melas. Tačiau tai buvo gryna tiesa. Atkasę etiopo kapą, visi pamatė, kad šiam trūksta vienos kojos, o šalia guli žaizdota zakristijono koja.

Tai legenda, tačiau ji aiškiai parodo, ką apie šiuos du šventuosius iki mūsų dienų perdavė sena tradicija: tai, kad jie buvo broliai ir buvo įvaldę – netgi labai puikiai – medicinos meną ir sugebėdavo išguiti, kaip pasakoja legenda, „visas ne tik žmonių, bet ir visų gyvių negalias ir viską darė dovanai.“ Be jokio užmokesčio. Koks labdaringumas!

Tad štai ką byloja apie juos tradicija. Abu iš Sirijos kilę broliai mylėjo vienas kitą ir puikiai sutarė. Tačiau tai nėra savaime suprantamas dalykas, nes posakis „broliai peštukai“ juk turi šiokį tokį pagrindą. Jų santykius kiek sugadino tik vienas nesutarimas. Vieną dieną Damijonas, nusižengdamas nusistovėjusiai taisyklei dirbti visada be užmokesčio, iš vienos ponios priėmė nedidelę dovanėlę. Tačiau jis tai padarė ne iš godumo, bet nenorėdamas įžeisti tos moters. Apie tokią priežastį nė nenutuokdamas Kozmas supyko ir pasakė, jog numiręs nenorėtų ilsėtis šalia savo brolio.

Prireiks stebuklo, kad to sprendimo jis atsisakytų. Ir štai kaip. Abu šventieji, išvaikščioję Siriją skersai ir išilgai ir visiems padarę begales gero, kartą pateko į imperatoriaus Diokleciano išleistų antikrikščioniškų įstatymų žabangas ir buvo nuteisti mirti.

Apie jų kankinystę pasakojanti Pasija turbūt kažkiek išgalvota. Ji pasakoja, kad ugnis, į kurią jie buvo įmesti, jų netgi nepalietė, o, atvirkščiai, „sudegino kitus ten esančiuosius.“ Jų kūnų negalėjo sužeisti net akmenys – jie atsimušdavo kaip į kokią gumą ir smogdavo patiems jų mėtytojams. Tada juos nukryžiavo, o keturi raiteliai paeiliui į juos kaip į taikinius šaudė išaštrintomis strėlėmis, tačiau šios grįždavo ir mirtinai sužeisdavo patį šaulį. Galiausiai buvo imtasi dar drastiškesnio mirties bausmės būdo – nukirsdinimo. Dviejų stiprių įsiutusių vyrų valdomi kirviai negailestingai nusileido ant abiejų brolių ir nukirto jų galvas. Laidotuvių akimirką kažkas atsiminė Kozmo išreikštą valią ir jau buvo ruošiamasi abu palaidoti atskiruose kapuose, kai“ staiga iš kažkur atbėgo kupranugaris ir, žmogaus balsu šaukdamas, liepė šventuosius palaidoti kartu“.

Legenda pasakoja ir apie dar vieną nepaprastą šių mūsų šventųjų po mirties vienam valstiečiui padarytą stebuklą. Nualsintas karščio šis buvo išsitiesęs ant pievos pogulio. Jam prasižiojusiam bemiegant, į jo pilvą įšliaužė gyvatė. Grįžusį namo jį dvilinką surietė stiprus skausmas, ir jis ėmė šauktis pagalbos. Kadangi jokie šios žemės vaistai jo skausmų nesušvelnino, nelaimėlis kreipėsi į šventuosius medikus Kozmą ir Damijoną. Ir tą pačią naktį, taip, kaip buvo įšliaužusi, klastinga gyvatė iš jo ir iššliaužė.

Rytuose Kozmas ir Damijonas buvo be galo gerbiami ir šlovinami. O Vakaruose jie turėjo daug mažesnį pasisekimą, jų vardai taip ir būtų pranykę užmaršties rūke, jeigu ne Florencijos Medičių giminė, kuri XVI amžiuje atgaivino jų atminimą ėmusi be galo dažnai juos minėti.

Juos prisiminė ir menininkai. Tarp daugelio kitų jų legendą garsioje tapybinėje Florencijos Šv. Morkaus vienuolyno serijoje papasakojo ir brolis Beatas Andželikas (Beato Angelico).

 

 

 

Piero Lazzarin

Ištrauka iš knygos:

MAŽOJI ENCIKLOPEDIJA su Jono Pauliaus II paskelbtais šventaisiais

Katalikų pasaulio leidiniai, 2011

 


Grįžti atgal Paskelbta: 2017-09-25


Visos teisės saugomos © 2017 www.zarasuparapija.lt